Jau ko tikrai nemoka lietuviai – tai džiaugtis. 20 metų bumbėjo kaip būtinai reikia sutvarkyti Lukiškių aikštę ir kokia ji apleista, o nespėjo nudžiūti dažai nuo aikštės remonto pabaigos ir pasipylė aikčiojimai kaip blogai viskas atnaujinta.

Lietuviškosios architektūros simbolis

Aplankiau rekonstruotą aikštę ir noriu padėkoti naujos koncepcijos sumanytojams, vertinimo komisijai, nes rezultatas net geresnis nei galima buvo matyti iš projekto. O kai ateis pavasaris ir viskas sužaliuos bus tiesiog puiku. Neperkrauta, lengva, modernu, aikštė vizualiai išsiplėtė ir visa tai labai miestietiška. Nuosaikios spalvos, funkciniai takeliai ir erdvė!

Lukiškių aikštė puikiai perteikia mūsų lietuviškosios architektūros galimybes.

Aikštė labai miestiška. Akimis net jauti sostinę – betonas, metalas, elektra, bet kartu ir gausu naujosios žaliosios bangos: fontanas, veja ir medžiai. Duoklė reikalaujantiems žalumos atiduota su kaupu, gal net šiek tiek perlenkta? Net 250 naujų medžių ir dar fontanas.

Miesto kultūra nugalėjo viensodžius

Pasipylusi kritika po Lukiškių aikštės atidarymo labai nekonkreti. Tai kas gi blogai? Kodėl negražu? Užtat labai gausu buvo pasiūlymų ką reikėjo dar sutalpinti į pagrindinę šalies aikštę. Liaudžiai reikia didelės pievos, kur būtų galima degintis, daug medžių, kad būtų kaip miškas, demokratiškos spalvotos „crazy“ erdvės kur būtų galima gerti kavą, maigyti išmaniuosius ir, žinoma, didelės šunų vedžiojimo aikštelės…

Kas visgi yra miestas? Man miestas asocijuojasi su pastatais, stiklu ir metalu, automobilių spūstimis, penktadienio triukšmu, naktinėmis šviesomis, greičiu ir pinigais. Tai yra dabarties civilizacija. Taip atrodo Niujorkas, Londonas, Los Andželas ar Berlynas – metalas, betonas ir LED šviesos. Šlykštu? Bet žmonės nori gyventi Londone ir Berlyne: tūkstančiai lietuvių svajoja iš žalio ir tylaus Pasvalio ar Marcinkonių išvykti gyventi į šaltą betoninį Miesto labirintą. Dabartinė Lukiškių aikštė ir yra toks Miestas. Tikras ir vienintelis Lietuvos Miestas.

Tai kaip gi dėl to liaudies balso su medžiais ir pievomis. Ech, tie vakarai pas mamą kaime su tyliai besileidžiančia saule ir paukščių ulbesiais…

Vilnius tai ne šiaip miestas, tai namai sode. 30 proc. sostinės ploto yra miškai, parkai, laukai ir žaliosios erdvės, kur dar pasaulyje yra tokių pavyzdžių? Tai gal bent pagrindinę šalies aikštę palikit miesto žmogui?