Daugiau nei savaitę trukęs, gaisrininkų didvyriškumą ir vykdomosios valdžios pasimetimą bei kai kurių atsakingų institucijų nekompetenciją atskleidęs gaisras Alytaus padangų perdirbimo gamykloje, užgesintas. Tačiau neatsakytų klausimų liko gausybė. Dar bus aiškinamasi kodėl nesuveikė popieriuose detaliai aprašyta gaisro likvidavimo ir žmonių informavimo sistema. Taip pat ar viskas buvo padaryta, kad toks gaisras apskritai nekiltų? Mane gi labiausiai jaudina šios ekologinės katastrofos padariniai, kurie tiesiogiai palietė katastrofos zonoje gyvenančius ir dirbančius žmones.
Kaip žinia, gaisro metu susidarę cheminiai junginiai ne tik stipriai nuodijo orą, bet galėjo užteršti paviršinius vandenis, dirvą, pasėlius. Kenksmingų dūmų prisikvėpavo ir aplink nelaimės vietą įsikūrę gyventojai. Suprantu, kol kas daugiausia buvo rūpinamasi nelaimės likvidavimu, tačiau aplink ekologinės katastrofos zoną gyvenantys žmonės taip pat turi begales praktinių klausimų į kuriuos jau dabar būtina tiksliai ir greitai atsakyti.
Jau dabar yra žinoma, kad padangų degimo metu išsiskiria galybė visokiausių teršalų, kurie gali sukelti ne tik ūminį (trumpalaikį), bet ir lėtinį (ilgalaikį) pavojų tiek žmonių, tiek ūkinių gyvūnų sveikatai. Atsižvelgiant į trukmę, laipsnį ir teršalų koncentraciją vėliau gali pasireikšti net kancerogeninis ar mutageninis poveikis.
Todėl klausimas būtų paprastas: ar atsižvelgiant į gaisro metu fiksuotų teršalų pavojingumą, gaisro zonoje esančių gyventojų sveikata bus kompleksiškai ir sistemingai, be biurokratinių trukdžių tiriama, ar tai bus palikta kiekvieno žmogaus „galvos skausmui“? Kaip žinia, papulti konsultacijoms pas specialistą-mediką neretai užtrunka iki kelių mėnesių. O kaip bus elgiamasi su formaliai „nesmarkiai“ nukentėjusiais Alytaus ir jo priemiesčių gyventojais?
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pranešė, kad šiuo metu atlieka maisto produktų, vandens ir pašarinių žaliavų laboratorinius tyrimus, kuriais siekiama nustatyti, ar žemės ūkio produkcija neužteršta cheminiais junginiais. Išvadų reikės laukti mažiausiai savaitę, tačiau Alytaus rajono ūkininkams reikia gyventi ir daryti sprendimus jau dabar. Pavyzdžiui, šią savaitę prekybos centrai iš savo lentynų išėmė įvairius pieno produktus, kurie buvo pagaminti iš žaliavinio pieno supirkto gaisro paveiktoje teritorijoje. Tačiau ką daryti ir kaip elgtis ekologinės katastrofos zonoje atsidūrusiems ūkininkams, nepasako niekas.
Informacijos stygius, kaip ūkininkams reikėtų šioje situacijoje elgtis, tiesiog bado akis. Specialistai rašo, kad maistui netinkamas ir pienas, kiaušiniai ar mėsa, jeigu pašarai, kuriais buvo šeriami gyvuliai, laikyti atviroje vietoje. Tačiau ką daryti su jau turima produkcija – ir vėl tyla.
Blogiausia yra tai, kad dėl degančių padangų atsiradusi tarša greičiausiai bus ilgalaikė, o konkrečių rekomendacijų, pasiūlymų beveik nėra. Niekas kol kas nekalba ir apie galimas kompensacijas už padarytą žalą. O čia nereikėtų išradinėti dviračio, o elgtis pagal analogijas kitose krizinėse situacijose.
Visų pirma svarbu aiškiai apibrėžti užterštą teritoriją, o į šią zoną patekusiems ūkininkams turi būti maksimaliai aiškiai pasakyti kiek laiko jie negalės užsiimti ūkine veikla. Akivaizdu, kad dėl force majore aplinkybių negalintiems įvykdyti įsipareigojimų ūkininkams neturėtų būti taikomos sankcijos. O nukentėjusiems – kompensuojama patirta žala, negautos pajamos.
Įprasta vakarietiška praktika tokiais atvejais yra kurti fondus, kurie padėtų ūkininkams ir kitiems nukentėjusiems padengti dėl gaisro susidariusius nuostolius. Tokius fondus kuria gaisrą patyrusios įmonės. Deja, bet Lietuvoje įprasta praktika yra laukti kol bus įvardintas gaisro kaltininkas ir tik tada bandyti surasti pinigų galimoms kompensacijoms.
Kiek dar turėsime patirti ekologinių nelaimių, kad išmoktume ir jų metu, ir joms pasibaigus, elgtis ir komunikuoti vakarietiškai – aiškiai, konkrečiai, suprantamai. Ne ataskaitoms ir pasiaiškinimams – žmonėms. Gyvenantiems čia ir dabar.