Iš Rytų liberalams ateina grėsmė – esame demonizuojami, mums verčiama kaltė už vakarų civilizacijos negandas ir net žmogaus teisių ir laisvių pasiekimus.

O ką mes darome? Slepiamės, ginamės, išsižadame liberalizmo, nustumiame jį į šešėlį ieškodami pasiteisinimų, kompromisų, norėdami patikti kažkuo kitu, o ne prigimtimi.

Žinote, ką man tai primena? Prieš dešimtmetį aš jau buvau tokioje situacijoje – mano tapatybės slėpimas buvo neatsiejama kasdienybės dalis. Gėda ir noras įtikti ėmė viršų ir aš žinojau, kad aš nesu aš.

Tuomet viešai primažinau: aš esu homoseksualu, ir ši žinia pasiekė daugybę žiniasklaidos kanalų. Ne, aš nesulaukiau paniekos ar grasinimų – palaikytojų buvo žymiai daugiau, o socialiniuose tinkluose ėmiau rinki naujus draugus ir sekėjus.

Po kelių metų ryžausi kandidatuoti Seimo rinkimuose. Nors girdėjosi balsų, kad už LGBT ir žmogaus teises reikia kovoti nuosaikiau, būtent dėl mano aktyvumo daug žymių visuomenės veikėjų ir paprastų žmonių viešai reiškė palaikymą man ir ragino balsuoti už numerį 78.

Į Seimą, kaip matote, nepakliuvau, tačiau sąraše pakilau į 22 vietą. 56-iomis pozicijomis – ne taip ir blogai, ar ne?

Šiandien, manau, atėjo metas mums visiems nepabijoti ir garsiai pasakyti: taip, aš esu liberalas. Rinkėjai to laukia. Kaip ir patvirtinimo, kad jų lūkesčiai bei nuomonė yra vertinga, yra atstovaujama. Atsiskleiskime, pripažinkime, kad esame liberalai, giname kiekvieno asmens teises ir laisves, lygybę ekonominiame, visuomeniniame bei asmeniniame gyvenime.

Aš savo pavyzdžiu patyriau – tik po ‚coming out‘ esame kupini jėgų veikti, o drąsiai tai darydami sulauksime rėmėjų palaikymo.

Ne kartą kartojome – atsinaujinkime. Deja, šiandienos rinkimų negalime vadinti ir nevadinkime atsinaujinimu. Pasirinkimas tarp dviejų vidutinio amžiaus heteroseksualių vyrų, kurių nė vienas tavęs pilnai neatstovauja, nėra tikras pasirinkimas. Jų daugiametė partinė patirtis nėra atsinaujinimas. Mes nelabai panašūs į modernias, jaunatviškas vertybines liberalų partijas Vakaruose, ir tai jau yra mūsų pralaimėjimas. Labai noriu tikėti, kad paskutinis.

Vis dėlto, rinktis privalome. Kaip Lukiškių aikštės paminklas turi ne skaldyt, o vienyti visuomenę, taip ir mes turime išsirinkti vienijantį vadovą. Aš esu liberalas, todėl aš palaikau Eugenijų Gentvilą.