„Džiaugiuosi grūdų terminalo investicija, bet labiau džiaugčiausi bandelių eksporto terminalo atidarymu“, – maždaug taip skambėjo labai taiklus Žemės ūkio ministro B. Markausko sveikinimas rugsėjį Klaipėdos uoste, atidarant naują grūdų terminalą. Pernai vien iš Klaipėdos uosto buvo išplukdyta 3,8 milijonai tonų grūdų. Lietuvos ūkininkams ir logistikos pramonei tokie eksporto mastai  davė maždaug 700 milijonų eurų pajamų. Tačiau ministras teisus – eksportuodami bandeles, o ne grūdus įdarbintume savo gyventojus Lietuvoje ir uždirbtume 10 kartų daugiau. Kiekviena valstybė turi stengtis eksportuoti ne žaliavą, o galutinį produktą.

Lygiai taip pat vietoje rastų turime eksportuoti baldus, popierių ir kitus medienos produktus. Perdirbę Lietuvos giriose nukirstą medį į galutinį produktą, jį parduodame beveik 20 kartų didesne kaina ir sukuriame 5 kartus daugiau saugių ir gerai apmokamų darbo vietų. Štai 2016 m. urėdijos gavo 144 mln. eurų pajamų, o Lietuvos medienos apdirbamoji pramonė pardavė produkcijos už 2,84 mlrd. eurų. Medienos pramonė jau šiandien įdarbina 60 000 darbuotojų, t.y. bent 5 kartus daugiau darbuotojų nei pavojingiausia profesija vadinami miško darbai.

Tačiau priešingai nei žemės ūkyje, kur panaikinus kolūkius valstybė visiškai pasitraukė iš ūkininkavimo, valstybė vis dar valdo pusę šalies miškų plotų ir absoliučiai kontroliuoja medienos rinką. Likusi pusė šalies miškų yra išskaidyti tarp 250 000 privačių miškų savininkų, kurie, apmokestinus vieninteliu Europoje 5 proc. diskriminaciniu apyvartos mokesčiu, stipriai sustabdė savo leistinus kirtimus.

Dominuodama žaliavinės medienos auginimą ir pardavimą valstybė turi raumenis ir interesą, kad medienos perdirbimo pramonė ir naujos darbo vietos atsirastų Lietuvos regionuose, greta miškų. Tačiau ir šiandien kas penktas nukirstas medis išvažiuoja iš Lietuvos nesukurdamas papildomos pridėtinės vertės. Po gruodžio mėnesį įvykusių urėdijų aukcionų Lietuvos lentpjūvėse darbai sustojo, o valstybinė mediena masiškai išvežama į užsienį. Kol Lietuvos valstybė lūkuriuoja, kaimynai skuba statyti fabrikus, supirkinėjančius mūsų medieną. Estija, susigaudžiusi, kad eksportuoja virš 80 proc. savo medienos, paskelbė planus Tartu mieste statyti 1 mlrd. eurų kainuosiančią celiuliozės gamyklą. Vasarį Suvalkuose atsidaro nauja medienos drožlių plokščių gamykla, orientuota į Dzūkijos medieną, su 150 mln. eurų investicija ir 1000 naujų darbo vietų.

Kalbant apie investicijas Lietuvoje, 2017-ieji buvo puikių naujienų metai. Lapkritį pats Premjeras bendroje spaudos konferencijoje su „Continental“ vadovais paskelbė apie didžiausią privačią plyno lauko investiciją istorijoje – 95 mln. eurų ir 1000 naujų darbo vietų. O lietuviško kapitalo medienos pramoninkams paskelbus apie planus investuoti virš 250 mln. eurų ir sukurti virš 5000 darbo vietų Klaipėdoje, Kauno LEZ‘e, Grigiškėse, Rietave, Kazlų Rūdoje ir kitur, „Investuok Lietuvoje“ ir Vyriausybė nei nuopelnų prisiskyrė, nei pasveikino, nors tai – beveik 5 kartus daugiau nei šviežia rekordininkė „Continental“. Vietoj to, Lietuvos medienos pramoninkai pasiūlymų kraustytis ir perkalbinėjimo sulaukė iš Bresto Baltarusijoje ir Daugpilio Latvijoje.

Taigi, paskelbti rekordiniai ketinimai – jokia garantija. Dėl šių investicijų reikia kautis. Būsimiems investuotojams būtina užsitikrinti didelius medienos kiekius. O tai įmanoma tik su proaktyviais Vyriausybės, kaip didžiausio šalies gamtinio resurso savininko ir prekybininko, veiksmais.

Štai Švedijos valstybinių miškų įmonė „Sveaskog“ ir privatūs miškų savininkai, siekdami paskatinti medienos pramonės kūrimąsi Švedijoje, įsteigė bendrą „Setra AB“ lentpjūvių tinklą, skatina universitetus užsiimti pramoninėmis inovacijomis ir jų pritaikymu Švedijoje. Švedija ilgainiui planuoja visus naftos produktus: kurą, tekstilinę sintetiką ir plastiką pakeisti medienos pakaitalais.

Imdama pavyzdį iš Švedijos, Lietuvos Vyriausybė turi nedelsdama imtis šalies bioekonomikos strategijos kūrimo. O visų pirmiausia, pakeisti tvarką, kaip sekančiame „Baltpool“ aukcione, vyksiančiame gegužės mėnesį, bus parduota mediena iš valstybinių miškų.

Priešingai nei urėdijų vadybinei reformai, šie sprendimai gali būti greiti ir nereikalauja ilgų diskusijų Seime. Per eilinį Vyriausybės posėdžio pusvalandį reiktų pakeisti Žaliavinės medienos pardavimo taisykles, pagal kurias vykdomi valstybinių miškų medienos aukcionai. Nepažeidžiant ES reikalavimų aukcionai turi skatinti medienos perdirbimą Lietuvoje, o ne jos eksportą. Tai yra skubus atsakymas, kurio iš Vyriausybės jau šiandien laukia būsimi pramonės darbuotojai, regionų statybininkai ir būsimi potencialūs investuotojai.

2018 metai bus lemiami: ar investicijos pasieks Lietuvą, ar įsikurs kitapus valstybės sienos. 2018 metai bus ir simboliškai svarbūs: ar vienu sprendimu sugrąžinsime investicijas į regionus, kai tiek daug iš jų atėmėme viską centralizuodami.