Šešiolika metų. Tiek laiko prireikė tam, jog vienas iš Civilinio kodekso straipsnių pagaliau turėtų galimybę iš teorinio tapti realiai veikiančiu; tam, kad vyras ir moteris galėtų sudaryti civilinę partnerystę. Šį susitarimą reglamentuojantį įstatymą, kurio vis dar nėra, galbūt turėsime rudenį, nes Vyriausybė pagaliau pritarė tokio įstatymo pataisoms. Tai sveikintinas sprendimas teisinėje valstybėje, tik, noriu pabrėžti, paliekantis dalį Lietuvos gyventojų – tarp jų ir mane – tame pačiame vakuume, kuriame buvome uždaryti ir anksčiau.
Partnerystės galimybė privalo būti suteikta ne tik skirtingų lyčių poroms, bet ir tos pačios – suaugusiems vyrui ir vyrui, ar moteriai ir moteriai, kurių santykiai „grindžiami pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“. Tai ne mano, o teisingumo ministro apibrėžimas, skirtas vyro ir moters porai. Tačiau ir tos pačios lyties poros įsimyli, gyvena kartu, gerbia vienas kitą ir nori savo teises bei pareigas įtvirtinti oficialia partneryste. Įstatymai neturi išskirti lyties, lytinės orientacijos, tautybės ar daugybės kitų asmens bruožų ir galioti visiems vienodai, šiuo atveju partnerystė privalo būti lyčiai neutrali. Lygiai kaip ir neskiriame „grynų“ ir „mišrių“ santuokų, kalbėdami apie skirtingų tautybių ar rasių poras, o policijos komisariatuose užsakome ne „vyrišką“ ar „moterišką“ pasą, – tiesiog pasą.
Partnerystė būtina ne tik dėl praktinių sumetimų (patys suprantate – tai ir galimybė aplankyti savo antrąją pusę ligoninėje, ir savo būsto drauge turėjimas, išspręsti turto bei paveldėjimo klausimai), bet ir, galų gale, orumo išlaikymas, sąjungos su mylimu žmogumi troškimas. Jeigu jūsų bendrapiliečių noras sukurti partnerystę jums vis dar atrodo nesuprantamas ir egoistiškas, pažvelkite pragmatiškai – vienos lyties porų partnerystė naudingai visai šaliai.
Iš 28 Europos Sąjungos valstybių dauguma suteikia teisę vienos lyties poroms sudaryti partnerystę. Išsiskiria tik 6: Lietuva ryžtingai stovi petys petin su Bulgarija, Latvija, Lenkija, Rumunija, Slovakija – žemiausio BVP rodiklio šalimis ES, o mūsų kaimynė Lenkija apskritai dar imasi varžyti ir žodžio laisvę (Pvz1 ; Pvz2). Ar tai tikrai tos šalys, į kurias norime lygiuotis? Vienos lyties asmenų partnerystės įteisinimas lydimas ir ekonominių pasekmių – Vakaruose pradedama kalbėti apie tolerancijos ekonomiką. Kaip žurnalo IQ interviu yra teigęs dr. R. Baltaduonis, įvairios diskriminacinės apraiškos kainuoja milijonus, o vieną ryškų atvejį neseniai turėjome ir Lietuvoje – po homofobiškų apraiškų „Ten Walls“ buvo išprašytas iš prestižinių koncertų ir festivalių. Versle neapykanta nebemadinga.
Lietuvos populiacijos reikalai neatrodo labai džiuginančiai. Kol konservatyvūs politikai siūlo didinti gimstamumą (nors Lietuvoje šis paskutiniais metais buvo rekordiškai aukštas), negalima ignoruoti emigracijos faktoriaus. Daugiausiai emigruojame dėl ekonominių priežasčių, bet tarp emigrantų yra ir LGBT asmenų, kurie, negalėdami oficialiai kurti šeimos tėvynėje, pasirenka emigraciją. Šalį palieka daug šviesių žmonių, tik šis faktas nėra lengvai pastebimas ir išlieka deramai neįvertintas. Neseniai į Švediją išsikėlė teisininkė, dėstytoja Laima Vaigė – ji viena iš kelių, prabilusių garsiai, tačiau kartu su ja į užsienį pasitraukia šimtai žmonių, kurių ugdymui ir mokslinimui išleisti didžiuliai visų mūsų pinigai. Ar ir toliau ugdysime ir dovanosime specialistus Vakarams? Panaikinti ekonomines emigracijos priežastis užtruks, o pašalinti įstatymų spragas galime jau dabar.
Neleisti vienos lyties poroms sudaryti partnerystės yra tiesiog netikslinga. Leidimo atveju laimi visi – jūsų draugai, kaimynai, tolimi giminaičiai ar tiesiog jūsų sutinkami Lietuvos gyventojai, norintys įtvirtinti savo santykius su mylimu asmeniu; jūsų šalis, judėdama Vakarietiško gyvenimo link ir nepažeisdama tarptautinių susitarimų bei neužsikraudama mokesčių naštos; ir galiausiai jūs pats. Juk būtų gėda laukti dar šešiolika metų, ar ne?