Pastaruoju metu vos ne kasdien vėl aptarinėjama situacija Lietuvos futbolo federacijoje (LFF). Ir tai – kalbos ne apie pasiekimus ir pergales. Kalbama apie tai, kaip surinkti nesutarimų draskomas futbolo bendruomenės ląsteles ir sutelkti jas bendram darbui.
Ir ne apie LFF konfliktus šiandien norėtųsi kalbėti – šiandien norėtųsi kalbėti apie viso Lietuvos sporto ateitį. Tokią, kurioje nebeliktų vietos blogiems precedentams, bausmių kritikams ar tiems, kurie drįsta kelti nepatogius klausimus.
Lietuva įžengė į ketvirtą nepriklausomybės dešimtmetį. Tačiau sporto kultūra kai kuriose srityse liko toli praeityje. Slogu. Kai pateisinami tam tikri diktatūriniai sprendimai, ir kurstomas baimės jausmas.
Tačiau ar tai – tik vienos sporto šakos bėdos? Jei pažvelgtume apskritai į Lietuvos sportą, galėtų susidaryti įspūdis, kad daugelio šios srities organizacijų valdymas kaip nejudantis vanduo – tie patys metų metus perrenkami prezidentai, strategai ir valdytojai. Nors visi žinome ne kartą Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) skelbtą gerąją praktiką apie maksimalias tris kadencijas tiems valdytojams. Deja, įtvirtintas vos kelių sporto šakų federacijų įstatuose.
Nesakau, kad tai yra visiškai blogai – turime ir gerų pavyzdžių. Tokių kaip Lietuvos irklavimo, krepšinio ar lengvosios atletikos federacijos. Pastarosios prezidentas, beje, jau viršijo savo kadencijų ribą ne dėl bandymų išlaikyti garbingą statusą ir įtaką, bet dėl turimo sportininkų pasitikėjimo ir lyderystės. Kitokia atmosfera – visai kitokie ir sportininkų pasiekimai. Juk ne vienas statistinis lietuvis, paklaustas apie irklavimą, krepšinį ar lengvąją atletiką, tikrai išvardins bent kelis sportininkus, kuriais mes didžiuojamės. Tačiau ne veltui turime posakį „išimtys patvirtina taisyklę“…
Vis tik kadencijų ignoravimas yra dažniau problema nei nauda. Ne vienas mūsų sporto funkcionierius geba tik paimti valstybės pinigus, bet negeba atskirti mėgėjų ir profesionalaus sporto, o juo labiau – prisiimti atsakomybės už rezultatus. Vis dar labai trūksta suvokimo, kad valstybės politika yra orientuota į sportą kaip sveikatos šaltinį, užsiėmimus jaunimui ir pan., o visuomeninių organizacijų reikalas – profesionalus sportas – iš esmės yra verslas. Tačiau sporto strategija ir veikla neturėtų būti „nenugalimo žmogaus“ kūrimas už valstybės pinigus. Ar primityvus bandymas išlaikyti įtaką savo rankose.
Kas trukdo kurti kokią atmosferą Lietuvos sporte, pajudinti „nejudančius vandenis“? Manyčiau, kad valstybės pinigų skirstymas sporto federacijoms per kelis šaltinius.
Juk dabar viena šių lėšų dalis atskiras sporto šakas pasiekia pagal pasiektus rezultatus, t. y. pagal prieš kelerius metus KKSD sukurtą skaidrią sistemą. Jai iš pradžių visi labai priešinosi, bet dabar su džiaugsmu pritaria. Kitą valstybės skiriamų lėšų dalį, atkeliaujančią iš loterijų per Lietuvos tautinį olimpinį komitetą (LTOK) vis dar lemia pažintys ir kontaktai. Smulkios „paslaugėlės“ (ypač reikiamu momentu pakeliant ranką) ir kiti panašūs reikalai. Beje, labai prisidedantys ne prie sporto skaidrinimo, o atvirkščiai – prie slogios atmosferos kūrimo.
Ar pajudėtų „nejudantis vanduo“ Lietuvos sporte, jei finansavimas iš valstybės biudžeto būtų skiriamas ne iš įtakomis apipintų lėšų šaltinių, o pagal bendrus ir aiškius kriterijus? Atsakymo toli ieškoti nereikia: tai jau padariusios kitos Baltijos šalys – Latvija ir Estija turi visiškai kitus rezultatus. Mums tokie pokyčiai padėtų sumažinti sporte įsivyravusią diktatūrą ir korupcines apraiškas.
Kelias į šį sprendimą yra viso labo kelių žodžių pakeitimas sporto šakų federacijų finansavimą numatančių teisės aktų straipsniuose. Deja, nemažai dabartinių sprendimų priėmėjų tokios drąsos nerodo.
Tačiau aš vis tiek neprarandu vilties: pastarieji įvykiai rodo, kad sporto bendruomenės bręsta rimtiems pokyčiams, tad jie tikrai palies ir įstatymų leidėjus. Jei ne šioje, tai bent kitoje Seimo kadencijoje tikrai galėsime išgydyti tas senas Lietuvos sporto žaizdas.