Kaip ir visi blogi dalykai, karantinas baigsis, o gyvenimas tęsis. Dabar sunku visiems, taip pat nelengva verslui. Todėl sakau, gal padedam abiems: ir žmonėms, ir verslui. Konkrečiai siūlau šiek tiek atgniaužti „antialkoholinį kumštį“, t.y. atšaukti, kai kuriuos (ne visus), akivaizdžiai perteklinius prekybos alkoholiu draudimus.

Šiuokart kalbu ne apie girtuoklysčių skatinimą (kuo beveik neabejotinai būsiu apkaltintas dviveidiškų šventeivų ir valdžią ne laiku ir ne vietoje mėgstančių parodyti slapukų), o apie galimybę civilizuotai praleisti laisvalaikį, taip padedant sukurti ir papildomų darbo vietų po karantino, vasarą.

Konkrečiai, liberalai siūlo,  nuo birželio 1-os dienos, leisti prekybą silpnu alkoholiu pajūrio paviljonuose, lauko kavinėse, mugėse, parodose, automobilinėse parduotuvėse ant ratų. Juo ne kartą sakiau, bet dar kartą pasikartosiu: draudimas prekiauti silpnu alkoholiu laikinuose paviljonuose prie vandens telkinių yra nelogiški ir sunkiai sveiku protu paaiškinami, nes pavyzdžiui  jeigu pajūrio ar paežerės kavinė stovi ant betoninio pamato, tai prekiauti alkoholiu galima, jeigu šalia stovi laikinas paviljonas, o pastarojo grindys medinės – tai jau nebegalima.

Kitas dalykas, mielieji – draudimai nuo alkoholizmo negydo. Taškas. Galima iki užkimimo girtis sumažėjusių alkoholinių psichozių skaičiumi, kritusiais legalaus alkoholio pardavimais, tačiau dažniausiai kiekvienas matome tik tai, ką norime matyti. Štai jums dar vienas brandinto viskio šlakelis į smilkstančias antialkoholines žarijas. Vilniaus Universiteto mokslininkai pernai atliko tyrimą, pagal kurį paaiškėjo, kad  Lietuvoje reguliariai (aš sakyčiau „profesionaliai“) girtauja apie 5 proc. gyventojų, o šie asmenys išgeria net apie 35 proc. viso Lietuvoje suvartojamo alkoholio kiekio. Ir jie tikrai plempia ne salyklinį viskį, konjaką ar vyną su geografine nuoroda, o bambalinį alų, sprituotą vyną ar į grietinės indelius supilstytą pigiausią degtinę. Ir tai daro ne viešose vietose: renginiuose, kavinėse ar restoranuose. Jie girtuokliauja namuose – buitiškai. Tuo tarpu 50 proc. Lietuvos gyventojų alkoholį vartoja restoranuose, kavinėse, baruose, tačiau jie tai daro  nereguliariai, ir nėra priklausomi nuo alkoholio.

Dabar apie postakarantininę Lietuvą. Jeigu jau valdžia susimylės išleisti mus iš namų, tai gal nereikėtų ir vėl mūsų atgal stumti į kavinių ir restoranų vidų. Juk vasarą ant nosies. Išradingi piliečiai bei šalies svečiai dėl viruso grėsmės vis daugiau pramogų,  laisvalaikio ir pasilinksminimo formų perkelia į lauko erdves, kur žmonės plačiau pasklinda, susidaro mažesni žmonių sambūriai ir didesni atstumai. Pavyzdžiui, Paluknio oro uoste vyksta gyvos muzikos koncertai, po atviru dangumi jau žiūrime visame pasaulyje nuskambėjusių kino filmų seansus. O kodėl, sakau, į šiuos renginius, kaip galimybę, o ne prievolę, nebūtų galima įtraukti ir alkoholinio meniu?

Taigi, apibendrinu. Atsižvelgiant į šiuos faktus, sveiką protą,  postkarantinines psichologines traumas, ir prognozuojamas naujas užkrečiamų ligų bangas, siūlau nuo šių metų birželio 1 dienos, liberalizuoti alkoholio kontrolės draudimus ir leisti silpnų  alkoholinių gėrimų rūšis pardavinėti bei vartoti nestacionariuose įrenginiuose – alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 22 proc., taip pat ir paplūdimiuose, o štai parodose – iki 13-os laipsnių, mugėse ir kituose masiniuose renginiuose iki 7,5 procento.

Pagaliau pradėkime tikėti žmonėmis, o ne draudimais.

Ačiū už dėmesį. O dabar pulkite, aš pasiruošęs.