„Valdžios žmonės narsiai vagia, švaisto mokesčių mokėtojų pinigus ir ima kyšius už darbus, kuriuos privalo atlikti už algą. O didžioji dalis žmonių to anaiptol nesmerkia – vien pavydi ir patys trokšta atsidurti poste, kuriame būtų galima vogti, žarstyti svetimus milijonus ir imti kyšius. Mat, šitaip besielgiantys Lietuvoje pasiekia geriausių rezultatų, jie yra šiame gyvenime laimingesni“
Ričardas Gavelis

Žvitri rašytojo akis ir aštri plunksna visada pataikydavo į dešimtuką. Perskaičius – darosi kraupoka, nors dažnai ir pats panašiai pamąstai, ir neretai net savo kailiu pajauti tos visuotinos laisvės ir nebaudžiamybės rezultatus…
Yra tokia pasaka-nepasaka (klasika) apie išmintingąjį Ulisą, kurio niekaip negalėjo užburti deivė Kirkė. Tam reikėjo persisotinti, o Ulisas pakilo iš užstalės lengvu skrandžiu… Tuo tarpu jo bendražygiai apsirijo ir Kirkė pavertė juos kiaulėmis…
Sena kaip pasaulis legenda, kurioje slypi begalinė išmintis: saikas yra gyvenimo išminties matuoklis. Saikas, skirtas matuoti savo galimybėms, turtams, gerumui ir viso to simbiozei. Ir saikas – kad galėtum atseikėti kitam… Tas kitas tikrai nėra blogesnis ar kvailesnis. Tiesiog – Istorijos kelyje jo reikiamu laiku nebuvo.
Ir dar – raišam ir aklam sunkiau eiti šalia sveiko ir jauno. Tai reiškia, kad pasidalinimas tuo, kuo šiandien esi turtingas, yra didelė palaima, didelė vertė ir nuostabi žmogiškumo išraiška.
Vykstant atvirkštiniam procesui, pasaulis išsigimsta. Galingieji ne visada verti to, ką turi… Todėl jų galvose dažnai gimsta itin žalingi projektai.
Kažkada man padarė gana dviprasmišką įspūdį kompozitoriaus A. Martinaičio žodžiai:
„Esu įsitikinęs, kad krizė yra sąmoningas protingų žmonių kūrinys. Žmonės mąstė, dirbo, nemiegojo naktimis kurdami krizės mechanizmą, o baigę, paleido ją Europos link. Ir bokštų dvynukų žūtis yra kažkieno kūryba. Jau nebeturiu naivaus tikėjimo nelemtais atsitiktinumais. Gyvenimo patirtis, pergyventi sovietiniai laikai nebeleidžia tikėti savaiminiais procesais – visa, kas vyksta, išties vyksta pagal gerai parengtą ir palengva įgyvendinamą planą“…
Sunku su tuo nesutikti…
Bet sunku su tuo susitaikyti…
Ir gyventi pagal kažkieno sukurptą planą.
Todėl patys šviesiausieji turi kurti savo planus ir istoriją, patys gyventi pagal šviesos ir gėrio dėsnius ir mokyti to ne tik savo atžalas, bet ir visą visuomenę. Tų šviesuolių turime daug. Tiek daug, kad jų dėka vis dar gyvename be revoliucijų su šakėmis ir be visuotinio išsivoliojimo purve – nelyg tos Kirkės užburtos kiaulės…
Ne visi galime išsiųsti savo vaikus į londonus ar ženevas, ne visi vargstantys išvažiuoja į airijas ir norvegijas, todėl Lietuvos ir Kultūros statyba gula ant joje likusiųjų pečių. Ant mūsų visų – girdinčių, matančių, užjaučiančių, nebijančių būti išjuoktais. Mes neturime kitų vertybių – tik žmones, kurie nuoširdžiai dirba, moka mokesčius, myli vieni kitus, gimdo vaikus, moko juos gimtosios kalbos, moko mylėti Tėvynę, nevogti ir nekenkti kitam… Jie lipdo Lietuvą it kažkada Mindaugas garsiajame J. Marcinkevičiaus spektaklyje – iš molio gabalėlių… Švento molio. Šventomis rankomis. Ir Lietuva – bus. Jų dėka. Tad prisidėkime prie šios šventos statybos, prie Tėvynės lipdymo ir saugojimo. Ji tokia brangi. Ir tokia graži.
Ypač dabar – rudenį…
Jis toks gražus ir turtingas.
Jo auksas, varis ir sidabras –
skirti visiems, visų džiaugsmui, visų atgaivai.
Prisirinkime – nelyg vaikai – gilių ir kaštonų, spalvingų lapų puokščių, įkvėpkime džiovinamų baravykų kvapo, sukrimskime bruknių saują, išsivirkime šermukšnių uogienės, parašykime kam nors gražų laišką ar nusiųskime gėlių puokštę… Ir tą dieną saulė ilgiau švies – mums visiems.
Ir čia jau galima pradėti ginčytis su išminčiais, kurie teigia, kad viskas aplink sutrypta, suteršta, nupirkta, išvogta… Ne ir ne! Lietuvoje tiek daug nuostabių žmonių, teisingų įmonių, protingų politikų ir valdininkų. Tik niekas apie juos nežino, nes, deja, didžiai daliai žiniasklaidos, besivaikančios reitingų, svarbiau parodyti girtuoklį su kuoka negu mokslininką ar rašytoją, žemdirbį ar chirurgą…
Solidarizuojuos su savo Mokytoju – Tėvu Stanislovu:
„Tuos, kurių rankose „mass media“: negailėkite popieriaus ir juostos! Rodykite tuos, kurie jau kedena žemės plotelius ar plotus, o ne laksto po piketus ar mitingus. Mums reikia dirbančių, o ne rėkiančių.“

Dalia Teišerskytė