Alvydas Medalinskas straipsnyje iškėlė klausimą: ar liberalų rinkėjai yra tolerantiški korupcijai? Būdamas išsilavinęs, reiklus ir sėkmingas, liberalų elektoratas vis tiek palaikė Liberalų sąjūdį, tačiau nepastebimai problemos formuluotėje į ją ir buvo atsakyta.

Protingi žmonės, ir nebūtinai liberalų rinkėjai, nesileidžia redukuojami: labai klaidinga teigti, kad jie (mes) politikus renkamės arba atmetame pagal vieną kriterijų. Politinė, ir visa kita, korupcija yra blogis, ji nėra ir negali būti toleruojama, todėl mes, partijos nariai, iš karto atsiribojome nuo E. Masiulio veiksmų, išreiškėme pasitikėjimą teisėsauga bei reikalavome partijos lyderio atsitraukimo. Kad korupcija nėra toleruotina, išreiškėme ir vasarą pasitvirtindami partijos skaidrumo standartą bei nuolatos aktyviai komunikuodami su rinkėjais, pateikdami savo turimą informaciją ir nemėgindami užstoti įtariamojo E. Masiulio.

Čia ir padėkime tašką. Kaip jau sakiau, rinkėjai nėra vienalyčiai, tad korupcija negali būti vienintelis matas svarstant, kam išreikšti pasitikėjimą. Vertinant „politinę pasiūlą“ dėmesys yra kreipiamas ir į kitus labai svarbius, galbūt individualiai vertinamus, kriterijus: pagarbą žmogaus teisėms ir orumui, partijos narių profesionalumą ir nuveiktus darbus, idėjas, pažadus, požiūrį į valstybę bei visuomenę ir t.t.

Vertinti situaciją reikėtų ne kaip nelogišką ar amoralią liberalų sėkmę, o kaip kitų partijų pralaimėjimą. Kaip kitaip vertinti, kai vienintelė šalyje partija, pasisakanti už žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, tolerancijos skatinimą, laisvą žmogaus pasirinkimą ir privačias iniciatyvas, per pusę metų taip ir nesulaukia konkurencijos? Kodėl nė viena kita partija neatėjo ir nepavergė rinkėjų, kuriems svarbios šios vertybės, širdžių? O juk gulintį spardyti yra gerokai lengviau, kaip ir susirinkti jo elektoratą. Čia ir slypi liberalų sėkmės atsakymas: net ir suprasdami, viešai plakdami liberalus dėl Masiulio, liberalų rinkėjai nerado kito pasirinkimo – iki šiol nė viena partija nesiryžta bendrauti su vis didėjančia visuomenės dalimi, besivadovaujančia laisvės ir pagarbos individui idealais.

Pavasarį ir vasarą Liberalų sąjūdis buvo laidojamas, rinkimai parodė, kad tariamas lavonas nėra net zombis, o aiškias vertybes nuosekliai ginanti partija. Ar siūlau pamiršti, kas įvyko gegužės 12 d.? Tikrai ne. Ar tie įvykiai turėtų transformuoti žmogų ir jo vertybes? Tuo labiau.