Šią savaitę Lietuvoje žymėjo keletas svarbių epizodų, susijusių Lietuvos žydų tema. Pirmiausia, Vilnius gydosi žaizdas ir atranda savo kaip multikultūriško miesto prigimtį – miesto gatves pradeda puošti įvairiakalbės gatvių lentelės. Meniniai akcentai, atskleidžiantys įvairias Vilniuje gyvenusių tautybių bendruomenes, prisideda prie tolerantiškos aplinkos kūrimo.

Šią savaitę, suderinus su Lietuvos žydų bendruomene, atidengta ir Žydų gatvę liudijanti lentelė hebrajų ir jidiš kalbomis. Mažas paminklas slepia Šiaurės Jeruzalės didybę ir suteikia atskaitos tašką ilgametei žydų istorijai Vilniuje.

Negalėjau praleisti progos – sudalyvavau atidengimo ceremonijoje, atsidurdamas tarp LŽB vadovės Fainos, mero Remigijaus ir Izraelio ambasadoriaus.

https://www.facebook.com/plugins/video.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fgorochovskis%2Fvideos%2F10154241368724270%2F&show_text=0&width=400

Šiandien minėta Lietuvos žydų genocido diena irgi sulaukė mažai valstybės dėmesio ir paskatino galvoti – kodėl lietuvių tautybės aukos mums yra tokios svarbios, o žydų – ne? Akys už kliuvo už svetainės http://holocaustatlas.lt/LT/

Taip atrodo Lietuvooje prieš daugiau nei 70 metų vykdytų žudynių žemėlapis. Visi žinome skaičių: buvo nužudyta 96 proc. (190 tūkst) čia gyvenusių žydų, tačiau yra ir gerokai rečiau minimas skaičius: 6,5 proc., būtent tokią dalį visų Lietuvos gyventojų sudarė šie žmonės. Palyginkime, į Sibiro tremtį buvo išsiųsta apie 131 tūkst. žmonių (4,8 proc), o valstybės mastu tai yra laikoma gerokai didesnė tragedija.

Todėl nereikia nustebti, kodėl Lietuvos žydų bendruomenė ir pasaulio bendruomenė kelia Holokausto Lietuvoje temą – mes toli gražu nepakankamai sureikšminome tų 6,5 proc. piliečių sunaikinimą.

Nors Lietuvoje veikiantys žydų istorijos muziejai turi labai didelius fondus ir yra profesionaliai parengti, yra daug pamirštų, ignoruojamų įvykių, asmenybių, kurių įprasminimui stinga valios. Ne ką liūdnesnis vaizdas ir stebint, kad iki šiol gatvių pavadinimai žymimi garsių Holokausto aktyvistų vardais (pvz., K. Škirpos alėja).

Galiausiai pilietinę, liberalią ir žmogaus teises vertinančią visuomenės dalį sukrėtė netektis – netikėtai mirė filosofas Leonidas Donskis. Galbūt daug kas šio iškilaus asmens net ir nesiejo su žydų bendruomene, nors jis buvo LŽB pirmininkės pavaduotojas. L. Donskis buvo daugiau nei filosofas, daugiau nei profesorius, daugiau nei žydas.

https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fgorochovskis%2Fposts%2F10154243691859270&width=500

Keliaujant po įvairias vietoves Europoje stebiu žydų kultūros, paveldo ir Holokausto atminties atgimimą. Tai ypač aktualu Rytų Europoje, kuri iki šiol pilnai neįvertino savo veiksmų II Pasaulinio karo metu. Nereikia mums puošnių monumentų ar naujų muziejų. Pirmiausia, suteikime žmonėms galimybę šviesti ir mokytis, dar vidurinėje mokykloje sužinoti, kad Lietuva ne tiesiog buvo buvo daugybės žydų namai, bet ir tai, kad jie buvo neatsiejama valstybės gyvenimo dalimi. Ir žydų istorija nėra tik Holokaustas – tai supratus kuo anksčiau, galime tikėtis reikšmingų pokyčių valstybės raidoje ir tautos sąmonėje.