Europos Parlamento nario Antano Guogos pranešimas Nacionaliniame kovos su maisto švaistymu kongrese, 2015 m. gegužės 13 d., Lietuvos Respublikos Seime.
Visų pirma, aš džiaugiuosi, kad šiandien taip kokybiškai ir su visomis susijusiomis visuomeninėmis organizacijomis bei institucijomis kalbamės, kaip. Dėkoju „Maisto banko” vadovams, kad ėmėsi šios problemos iš peties.
Esu ir asmeniškai, ir kaip Europos Parlamento narys suinteresuotas, kad Lietuva padarytų rimtą pažangą, kad valgyti tinkamas maistas nebūtų švaistomas. Paprastai kalbant, taip reikėtų skirti gerokai mažiau privačių ar valstybės lėšų pirkti maisto produktus nepriteklių jaučiantiems žmonėms ir saugotumėme aplinką.
Kadangi man teko garbė uždaryti šį Kongresą, noriu priminti, kad kalbėdami apie nacionalinius veiksmus turime nepamiršti ir kelių esminių Europos Parlamento priesakų ES šalims narėms.
Prieš kelis metus priimtoje rezoliucijoje dėl maisto švaistymo Europos Parlamentas iškėlė, sakyčiau, skandalingus skaičius:
– valstybėse narėse kasmet susidaro 89 mln. tonų arba 179 kg maisto atliekų vienam gyventojui;
– jei nebus imtasi papildomų prevencinių veiksmų ar priemonių, bendras maisto atliekų kiekis iki 2020 m. išaugs iki 126 mln. tonų (40 proc. daugiau);
– o 79 mln. ES gyventojų dar gyvena žemiau skurdo ribos, nemažai jų priversti kreiptis paramos į maisto bankus ir kitas socialines organizacijas.
Dėl to Europos Parlamentas paragino Europos Tarybą, Europos Komisiją, valstybes nares skubiai spręsti maisto švaistymo problemą visoje tiekimo ir vartojimo grandinėje.
Daugelis Europos Parlamente iškeltų pasiūlymų, kaip efektyviai sumažinti maisto nuostolius, šiandien diskusijose jau buvo aptartos. Priminsiu, kelis svarbiausius:
1. Pavyzdžiui, siūlymas įteisinti dvigubą maisto produktų galiojimo termino žymėjimą: iki kada produktas gali būti parduodamas, ir iki kada – vartojamas. Taip būtų sukurtas „langas“, leidžiantis besibaigiančio galiojimo maisto produktus saugiai atiduoti labdaringam maitinimui. Iš “Maisto banko” žinau, kad kai kurios Lietuvos prekybos bendrovės – „IKI“, „RIMI“ – tokią praktiką savanoriškai de fakto taiko. Taip neišmetami reikšmingai dideli kiekiai įvairių šviežių maisto produktų – duonos, pieno, mėsos, kitų gaminių. Reikia siekti, kad ši geroji praktika taptų visuotine norma.
2. Europos Parlamentas ragina šalis nares vykdyti visuomenės informavimo kampanijas:
– šviesti vartotojus, kad jie suprastų skirtumą tarp šiuo metu naudojamų etikečių „geriausias iki“ (kuris nereiškia, kad produkto negalima vartoti vėliau) ir „naudoti iki“.
– skatinti vartotojus pirkti tik tiek maisto, kiek reikia. Su ekspertų pagalba plačiai pristatyti, kaip tinkamai laikyti, gaminti maistą, kad jis nesugestų ir neliktų atliekų.
Visuomenės švietimo priesaką Europos Parlamentas pakartojo ir prieš dvi savaites vykusioje EP plenarinėje sesijoje Strasbūre. Joje priėmėme dar mažai kur pristatytą rezoliuciją dėl Milane vyksiančios pasaulinės parodos „EXPO 2015“, kurios tema „Pamaitinti planetą. Gyvybės energija“. Milijonus žmonių sutraukiantis renginys gali rimtai paskatinti diskusijas apie maisto gamybos ir paskirstymo tobulinimą, maisto švaistymo problemos sprendimą.
Šioje rezoliucija skirtas dėmesys ir stipriam dialogui su organizacijomis. Europos Parlamentas sutaria, “kad neparduotas saugus valgomas maistas būtų sistemingai teikiamas labdaringoms organizacijoms”. Pavyzdžiui, “Maisto bankui”. Be to, paraginome Europos Komisiją 2016 metus paskelbti Europos kovos su maisto švaistymu metais.
Jau ir šiandien apie tai kalbėjote, bet priminsiu, kad maisto švaistymo tema yra problema ne tik dėl to, kad valgyti tinkamas maistas nepasiekia tų, kuriems jo trūksta. Išmetamas maistas pūdamas kenkia aplinkai. Dėl to Europos Komisija prieš pusmetį pateikė pasiūlymus atliekų politikos direktyvų keitimui. Siūloma, kad valstybės narės privalėtų parengti nacionalinius maisto atliekų prevencijos planus ir visa Europos Sąjunga sumažintų maisto atliekas 30 procentų nuo 2017 metų iki 2025 m. Kalbama apie visą maisto grandinę – gamybą, prekybą, visuomeninį maitinimą ir namų ūkius. Nusimatytų daug privalomo naujo darbo iki šiol per mažai iniciatyvos rodžiusioms šalims narėms.
Kiek kalbėjausi su ekspertais ir kolegomis Europos Parlamente, deja, valstybės narės yra per mažai pasistūmėjusios į priekį. Todėl net ir nedideli žingsniai šioje srityje gali turėti labai didelį efektą, kurį pajustų sunkiausiai gyvenantys, nepriteklių jaučiantys žmonės.
Jeigu šiandienos Kongrese iškeltos idėjos įgytų kūną, Lietuva galėtų parodyti pavyzdį bei tapti modeliu visai Rytų ir Centrinei Europai.
Mums reikia pokyčių ne tik sumažinti maisto švaistymą, bet ir suteikti taip reikalingą paramą maistų nepasiturintiems – juk Lietuvoje žemiau santykinio skurdo ribos tebėra kas penkta šeima.
Manau, kad tiek valstybės tarnautojai, tiek politikai turėtų jungti aukštesnes pavaras. Delsimas visada turi blogų pasekmių. Štai kad ir praėjusiais metais: dėl delsimo valstybinėse institucijose, prie gerokai skurdesnio Kalėdų stalo sėdo keli šimtai tūkstančių šeimų. Jie metų pabaigoje nesulaukė žadėtos Europos pagalbos fondo paramos maisto paketais.
Gerai, kad Lietuvoje žmonės atjaučiantys, gausiai aukoja ištikus bėdai. Aš irgi skyriau per savo įsteigtą paramos fondą 30 tūkst. eurų nupirkti svarbiausius maisto produktus labiausiai skurstantiems gyventojams. Tačiau tai tik dalis to, ko reikėjo. Ir šias problemas galėtumėme išspręsti operatyviai susivienydami kovai su maisto švaistymu.
Yra patarlė „su duona badu nemirsi“. Kvieskime žmones, restoranus, parduotuves, visus kitus duonos nebeišmesti. Nes „kai turėsi duonos, turėsi ir prie duonos“. O tai šiuo metu ypač aktualu nepritekliuje gyvenantiems šalies žmonėms.
Lietuviai nuo seno mylėjo ir gerbė maistą. Laikas grįžti prie pagarbos maistui ištakų. Laikas susivienyti ir kurti laimingesnę, sotesnę ateitį klestinčioje Lietuvoje.