Gimiau 1957-09-08 žemaičio „nuo Batakių“ (taip jis pats sakydavo) Edvino ir zanavykės Elenos Marijos, „nuo Gelgaudiškio“ šeimoje, Klaipėdos krašte, Kriokiškuose.
Kadangi tuomet Klaipėdos krašte gyventi nebuvo saldu, tėvai, ieškodami geresnio gyvenimo, kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Todėl vidurinę mokyklą teko lankyti skirtingose Lietuvos kaimuose ir miesteliuose: Surmantuose, Ugionyse, Griškabūdyje, Plokščiuose, Josvainiuose.
1980 baigiau Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos teatro fakultetą. Studijuojant jau nuo antro kurso dirbau pagal specialybę. Po studijų 10 metų dirbau įvairiose Klaipėdos miesto kultūros įstaigose.
Kaip ir daugelis Lietuvos žmonių po 1990 metų iš esmės pakeičiau profesiją – tapau žurnalistu. Dirbdamas savivaldybės Kultūros skyriuje, vėliau – atstovu spaudai pradėjau rašyti publicistines apžvalgas dienraščiui „Vakarų ekspresas“, bendradarbiauti su radijo stotimi „Radiocentras“
1995 – 2000 m. dirbau „Vakarų ekspreso“ reporteriu bei apžvalgininku, rašiau „Klaipėdietiškus eskizus“, rašinių ciklus „Korupcija butų ūkyje – mitas ar realybė?“, „Žaltvykslės“ bei kitus tiriamosios žurnalistikos straipsnius apie chaotišką „prichvatizaciją“. Pagal šią medžiagą teisėsauga iškėlė kelioliką baudžiamųjų bylų.
2000 – 2001 metai. Teko atsakomybė organizuoti pirmąsias didžiąsias Jūros šventes, menamas ir šiandien: „Dryžuotosios sielos“, „Gėdos stulpas“, „Sielų gaudytojai“ , žuvys, su žinomų žmonių veidais, pirmasis koncertas ant marių kranto. Ir, žinoma, ilgas, per Herkaus Manot gatvę nusidriekęs stalas, prie kurio, rodos, susėsdavo visa Lietuva. Kartu su dailininku A. Klemencovu tai kūrėme esant minimaliam valdžios prisidėjimui.
Žurnalistiką turėčiau kaltinti ir dėl to, kad 2000 m. buvau pakviestas „papuošti“ Liberalų sąjungos kandidatų į savivaldybės tarybą sąrašą. Nuo tada iki šiol klaipėdiečių valia kaskart esu išrenkamas į miesto Tarybą. Buvau ir eiliniu, ir sekretoriumi… O dabar jau antrą kadenciją einu mero Vytauto Grubliausko pavaduotojo pareigas. Esu atsakingas už Klaipėdos savivaldybės ūkį: galime didžiuotis, kad šioje srityje lenkiame visus, net sostinę.
Tiesa, dar ėjau ir Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojo pareigas,- nuo 2008 m. pabaigos iki apskričių administracijų panaikinimo: to tuomet ir siekėme. Kad biurokratijos Lietuvoje sumažėtų.
Keletą metų vedžiau tiesiogines „Balticum“ televizijos laidas ,,Kasdieniai rūpesčiai“ ir „Rezonansas“: galimybė tiesioginiame eteryje bendrauti su pašnekovais abipus ekrano buvo puikus būdas pažinti klaipėdiečius. Teko dirbti ir nevyriausybinėse organizacijose „Liberalios reformos“, „Visuomenė ir jos draugai“ bei viešųjų ryšių srityje.
Didžiausias mano turtas šeima – gražiausia bei protingiausia pasaulyje žmona pedagogė Daiva, IT specialistas sūnus Edvinas bei studentė Saulė. Didžiausia šeimos konkurentė… Klaipėda. Jos bendruomenė man – tarsi antroji šeima.
Jau keliasdešimt metų kiekvieną dieną 6 val. ryto pradedu nedideliu krosu miške: į tarnybą stengiuosi neateiti „surūgęs“. Kolegos tikina, kad niekad nestokoju idėjų, kaip gražinti mylimą miestą.
Suprasdamas, jog daugelio Klaipėdos problemų sprendimų raktas – Seime ir Vyriausybėje, esu pasirengęs būti kovingu uostamiesčio „ambasadoriumi“ Vilniuje ir siekti, kad žmonėms patiems būtų suteikta teisė tvarkytis savo kieme ar gatvėje – nuo prekybos alkoholiu iki automobilių parkavimo.
