Rio olimpinės žaidynės baigėsi. Lietuva iškovojo keturis medalius – vienu mažiau nei Londone, Pekine ar Sidnėjuje. Šįkart mūsų sportininkai namo grįžo be aukso medalių.
Visgi visi Lietuvos olimpiečiai yra šaunuoliai! Vien už tai, kad pateko tarp geriausiųjų pasaulyje, kad tą dieną padarė, ką galėjo. Juk daugelyje olimpinių šakų mes neturime jokių atstovų. Puikiai žinau, kokia nelengva sportininko duona: visus metus sunkiai treniruojiesi, gydaisi traumas, o olimpiadoje pasirodymui kai kuriems skiriamos tik kelios minutės ar dar mažiau, ir visus lūkesčius gali sugriauti viena vienintelė klaidelė ar užsispyręs žirgas.
Planuoti, bet neiškovoti medaliai – tai ne sportininkų pralaimėjimas. Tikiu, kad kiekvienas, dalyvavęs Rio, atidavė visas jėgas. Tai greičiau Lietuvos sporto funkcionierių ir mūsų visų pralaimėjimas.
Nenuostabu, kalbėsiu apie sporto finansavimą. Tiksliau, apie tai, kad sportui skiriamų lėšų pakanka, tik jos, mano manymu, skirstomos neteisingai, neturint aiškių kriterijų, nesiejant jų su rezultatais. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas kėlė tikslą, ne itin ambicingą – penki medaliai, tačiau net to pasiekti nepavyko. Gaila, bet vis dar neieškome atsakymo, kodėl, ką reikėjo daryti kitaip. Man tai kvepia stagnacija ir nenoru keistis.
Pinigus skirsto be strategijos
Norint konkuruoti aukščiausiame lygyje, reikia ir ilgalaikės prioritetinių sporto šakų vystymo strategijos, ir su ta strategija susieti lėšas. Mes gi iki šiol finansuojame visas sporto šakas. Kokį juos duoda rezultatą žino, ko gero, tik federacijų ar klubų vadovai.
Pažiūrėkit, ką duoda tikslinga strategija. Neseniai visi matėme stulbinantį Islandijos futbolo proveržį. Pažvelkime į Kroatiją, kur sportiškumas nuo pat mažens skiepijamas į kraują. Keturis milijonus gyventojų turinti valstybė į Rio išsiuntė ne tik krepšinio, bet ir rankinio, vandensvydžio komandas. Elitiniuose turnyruose žaidžia ir šios šalies futbolo rinktinė. Kroatai laimėjo dešimt medalių – iš jų penki auksiniai. Panašiai tiek gyventojų turinti Naujoji Zelandija – 18 medalių. Iš jų – keturi aukso.
Pamenu, kai Sidnėjuje iškovojau auksą, pasipylė pažadai: bus metimų maniežas, net projektą mačiau. Kur visa tai? Aš treniravausi lengvosios atletikos manieže, čia iki šiol treniruojasi kiti disko metikai. Na tai kas, kad nelabai tinka, bet ką jau čia… Ir tokiomis sąlygomis treniruojasi didžioji dalis mūsų profesionalų.
Sėkmingas irkluotojų pavyzdys
Tikslingai dirbant gaunamas ir rezultatas. Tokių pavyzdžių jau turime Lietuvoje. Akademinis irklavimas atgijo, nes investuojama į bazę Trakuose. Be to, kas žymiai svarbiau, bendradarbiaujama su tarptautiniais specialistais, perimama jų patirtis. Lietuva privalo pritraukti pasaulinio lygio trenerius, pasinaudoti sporto inovacijomis, naujomis metodikomis, sporte diegti mokslo ir technologijų naujoves. Sportas šių dienų pasaulyje yra pažangus ir jo vadyba yra moderni, kad ir kaip to nenorėtų pripažinti apkerpėję mūsų funkcionieriai.
Viena olimpiada baigėsi – reikia pradėti ruoštis kitoms ir žiūrėti plačiau. Mažėjant Lietuvos gyventojų skaičiui, tikimybė, kad pastaraisiais metais gimė ar ateityje gims būsimi čempionai yra vis menkesnė. Tai mane labiausiai ir neramina, nes aktyviai sportuoja labai maža dalis Lietuvos vaikų. Jei valstybė skirtų daugiau dėmesio vaikų ir jaunimo fiziniam aktyvumui, situacija pasikeistų ir mes turėtume daugiau puikių sportininkų.
Didesnis valstybės dėmesys sportui svarbus ne tik tam, kad išaugintume daugiau meilutyčių ar valančiūnų. Sportiškiems ir aktyviems žmonėms geriau sekasi ir asmeniniame gyvenime, ir darbe, jie geriau jaučiasi – tai pagrindžia statistika ir tyrimai. Jeigu norime tapti laimingų ir turtingų žmonių šalimi, turime sportuoti nuo mažens.
Sudarykime sąlygas sportuoti
Vaikams mokyklose turi būti sudarytos galimybės turėti daugiau kūno kultūros pamokų, papildomai vaikščioti į pasirinktas sporto šakų pamokas: plaukimą, krepšinį, lengvąją atletiką ar pan. Siūlau, kad valstybė bent iš dalies apmokėtų sporto būrelius ir per moksleivių vasaros atostogas.
Kitas labai svarbus dalykas yra sporto bazės. Negali taip būti, kad už mokesčių mokėtojų pinigus įrengti ir aptverti stadionai vakarais būtų užrakinti vaikams. Žmonėms turi būti sudarytos sąlygos aktyviai sportuoti nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos. Sveikatos ir sporto centrai turi būti įsteigti visuose Lietuvos regionuose, tačiau pinigai jų statybai turi būti naudojami protingai – pagal aiškią strategiją.
Kitas mano prioritetas – skaidrus ir objektyvus pinigų skirstymas sporto šakoms. Sporto federacijos negali virsti kunigaikštystėmis, kurių vadovai ten tvarkosi kaip nori. Įvesime sąžiningus koeficientus, kad prioritetinės sporto šakos galėtų vystytis tolygiai, kad lėšos būtų siejamos su aiškiais rezultatais – sportuojančių/užimamų žmonių skaičiumi, pasiekimais.
Žinoma, norėtųsi tikėtis ir palinkėti, kad visi Lietuvos politikai supras, kad sportas – tai ir Lietuvos įvaizdžio ir ekonomikos dalis.