Kodėl einu į politiką? Nes noriu, kad mano trys vaikai pasirinktų gyventi Lietuvoje. Noriu, kad jie čia dirbtų, kurtų savo namus, kad būtų atviri ir laisvi modernios ir klestinčios šalies piliečiai.
Esu iš tų žmonių, kurie nori savo rankomis prisidėti prie pokyčio, nes sėdėti ant sofos ir dejuoti – ne mano būdui. Daug pasiekiau ir išmokau sporte, man buvo garbė tarnauti Lietuvos vidaus reikalų sistemoje. Noriu ir galiu prasmingai išnaudoti šias patirtis. Šių rinkimų kontekste viena iš dažniausiai skambėjusių temų buvo, kad Lietuva emigruoja. Kai kalbuosi su užsienyje sėkmingai įsitvirtinusiais lietuviais, jie pabrėžia, kad į Lietuvą grįžtų, jeigu būtų šie du dalykai: normalus atlyginimas (daugelis pabrėžia, kad nesitiki uždirbti tiek, kiek užsieny) ir atvira, pagarbi, draugiška aplinka. Kalbant apie pirmąjį – atlyginimo poreikį – kartu su liberalais nuosekliai sieksiu pokyčių, kurie leis žmonėms daugiau užsidirbti: tam pirmiausia reikia mažinti mokesčius dirbantiesiems, sugrąžinti į prieškrizinį lygį PVM. Be to, reikia stiprinti savo išskirtinumą – leisti gabiems žmonėms čia kurti ir eksperimentuoti. Skatinti gabius mokslininkus, inovatyvų verslą, burti atskirų verslo sričių bendruomenes.
Pavyzdys galėtų būti žaidimų industrija, kuri vienu metu pajudėjo iš Rusijos, Ukrainos į Lietuvą. Tik ar ilgam? Čia reikia didesnio valstybės institucijų noro veikti greitai, padėti, o ne naudotis biurokratiniais įrankiais, nes „maža ką“. Turiu tikslą, kad Lietuvos žmonės, ypač vaikai, jaunimas, būtų sveiki. Juk sveikame kūne – sveika siela. Tokie žmonės yra disciplinuoti, veiklūs, nebijantys konkuruoti. Tokie žmonės kuria ekonominę šalies gerovę. Manau, kad tikslą – auginti sveiką žmogų – turi kelti ir valstybė. Dabar gi šios temos, kaip nesvarbios, padėtos į labai tolimą lentynėlę. Ekonominius klausimus galima spręsti pakankamai greitai, tam tiesiog reikia sveiko proto, noro keistis ir politinės valios. O štai pagarbos vienas kitam, ko gero, teks mokytis ilgiau. Esu už atvirą, gerbiančią žmogų visuomenę. Patyčios, nemokėjimas išklausyti, negebėjimas dalykiškai kalbėtis, nenoras suprasti kito nuomonę, nepakantumas kitaip atrodančiam ir mąstančiam – tai mūsų visuomenės žaizdos, kurių gydymą turime pradėti savo šeimose, darželiuose, mokykloje. Tuomet būsime stipresni ir atviresni. Tuomet gerbsime vieni kitus, save ir savo šalį.