Sekmadienį tradiciškai skaitinėjau įvairią literatūrą. Gana daug informacijos apie konkurencinę rinkimų į LR seimą aplinką. Taip jau surėdyta, kad konkurencija gali geriausiai atskleisti kandidatų gebėjimus. Kiekvienas iš jų nori pirmauti savo vienmandatėse ar daugiamandatėse apygardose. Nejučia suvedu į Google paieškos langelį frazę „lietuviai pirmauja“ ir staigmena, paieška išmeta man ne sporto šaką, o tai, kad lietuviai pirmauja alkoholio vartojimo „varžybose“. Visagalis Google parodo, kad lietuviai pirmauja ir savižudybių skaičiumi – net 6149 pokalbiai su savižudybės rizika emocinės paramos tarnyboje Jaunimo linijoje per 2015 metus, vadinasi, per parą apie savižudybę kalba 17 žmonių, o nusižudo trys. O dar ir smurto atvejai artimoje aplinkoje – užfiksuojama apie 38 tūkstančius iškvietimų, bet kol kas pagalbos Vilniuje į Vilniaus moterų namus po tokių iškvietimų kreipiasi apie 1000 nukentėjusių moterų. Tai yra statistika, po kuria slepiasi žmonių gyvenimai ir kuriuos galima pakeisti ne valdininkų kalbomis ar draudimais. Nevyriausybinių organizacijų, psichikos sveikatos specialistų seminarų bei straipsnių dėka pradeda kisti ir valdžios požiūris. Mes jau pripažįstame, kad Lietuva gyvena ir taikstosi su įsišaknijusia socialine problema – alkoholizmu. Lyg didžiuliu nematomu ir nevaldomu drambliu namuose, besidaužančiu ir laužančiu žmonių likimus. Pikčiausia, kad, ypač prieš rinkimus, atsiranda „krištolinio skaidrumo pranašų“ rėkiančių ir kviečiančių kovoti su alkoholizmu. Gal ir lengviausia uždrausti alkoholio pardavimus, bausti girtaujančius, gaudyti besisvaiginančius viešose vietose ir t.t. Vadinasi – bausti, bausti, bausti ir drausti. Priemonės geros pašalinant mums iš akių šią problemą ir rezultatas greitas, bet… bet ar taip tik dar nepagiliname alkoholizmo sukeltų skaudžių nelaimių. Nuo draudimų kažkodėl nemažėja nei smurtinių nusikaltimų išgėrus, nei apiplėšimų, nei autoįvykių. Kažkodėl nežengiamas pagrindinis, valstybiškas žingsnis ir nepripažįstama, kad alkoholizmas yra tik pasekmė mūsų visos valstybinės socialinės politikos. Netinkama švietimo politika, prasta darbo rinka, neturime išplėtotos psichologinės, socialinės pagalbos tarnybos, išbalansuota dirbančiųjų ir bedarbių atlyginimų sistema ir daugelis kitų valstybės sprendžiamų dalykų. Ir kol kandidatai į valdžios vyrus baisisi alkoholizmu rėkdami bausti ir drausti, realų darbą lieka dirbti tik nevyriausybinėms organizacijoms, nes visas valdžios aparatas, bandydamas įtikti rėkiantiems, beatodairiškai kuria bausmių ir draudimų sistemą. Šioje riksmų kakofonijoje tik nevyriausybinės organizacijos po kruopelę bando keisti ir spręsti socialinę problemą, ištiesdamos ranką bejėgiams ir šviesdamos į bėdą pakliuvusius žmones.