Prieš kurį laiką vienas žmogus iškėlė mūsuose neįprastą politinę mintį – „balsuosiu už tą politinę partiją, kuri turės geriausią programą, kaip didinti šalies emocinį intelektą“.

Puiki mintis, į kurią turime atkreipti dėmesį. Deja, bet Lietuvoje vis dar daug kas pykdami sako, kad džiaugiasi, o džiaugtis iš tikrųjų nemoka, laimingus niekina, savidestrukciją idealizuoja, chamizmą toleruoja, o rūpestį ir meilę painioja su paranojiška kontrole. Taip ir toliau smukdome save bei aplinkinius. Visa tai išverda į tokią košę, dėl kurios tampame nelaimingi ir pradedame laimės ieškoti svetur. Iš tiesų valdžia gali prisidėti prie emociškai palankios aplinkos kūrimo. Tačiau tai būtina daryti ne atskiromis progomis, ne specialiomis programomis, o nuoseklia kasdiene veikla. Pradėti reikia nuo savęs. Emociškai nebrandus politikas (pavyzdžiui, rėkiantis, besiblaškantis, niekinantis aplinkinius, arogantiškas, nepasitikintis, perdėtai kontroliuojantis) pirma turi pakeisti save, ir tik po to bandyti keisti kitus.

Tik suvokimas, kad mūsų gerovę visų pirma lemia žmonės, o ne daiktai, duos rezultatą. Pagarbiai su mokiniu kalbantis mokytojas yra svarbesnis nei išmanioji lenta. Pacientą girdintis gydytojas yra svarbesnis nei naujesnės kartos tabletė. Pagarbiai su piliečiu bendraujantis tarnautojas yra svarbesnis nei teisinis reguliavimas, įvarantis baimę suklysti. Žmones mylintis policininkas yra svarbesnis nei greitesnė jo mašina. Šeima yra geriau nei gerai aprūpinti vaikų namai. Psichologinė pagalba į savižudybę linkusiam ir psichologinės pagalbos normalizavimas apskritai yra svarbiau nei nurodinėjimas kas yra, o kas nėra šeima ar primityvus visų kalčių suvertimas alkoholiui.

Pokytis ateina tada, kai padėties šeimininku tampa žmogus, pilietis, klientas. Todėl visur ir visada turi būti atsižvelgiama į tai, kaip valdžios paslaugas priima ir vertina piliečiai. Kiek beužėmiau atsakingų pareigų – visur tai nuosekliai diegiau. Ir visur be išimties tai duodavo bei duoda puikų rezultatą. Nėra nė vienos srities, kur negalėtų įvykti teigiamas pokytis. Teismai, verslą prižiūrinčios institucijos – net jos pradeda dirbti pagarbiau, kai to iš jų reikalaujama.

Vilniaus miesto savivaldybėje pradėti pokyčiai, kuriais siekiama įtvirtinti pagarbą žmogui, pertvarkyti ir galiausiai atsisakyti vaikų globos namų, sukurti realią sistemą, kuri padėtų užkardyti savižudybes, gerinti emocinę aplinką mokyklose, padeda kurti teigiamą visos Lietuvos emocinę būklę ir galimybę čia gyventi geriau, laimingiau. Juk ne gražūs programiniai žodžiai, o veiksmai lems, ar Lietuvoje daugės laimingų žmonių. Paklauskime savęs, kuri politinė partija ar grupė jungia piktus, o kuri – geranoriškus žmones.

Įvertinkite, kuri jėga skleidžia nepasitikėjimą žmogumi, o kuri pagarbą žmogui. Pastebėkite, kuri partija sako, kad nuo buities priklauso būtis, o kuri kalba apie tai, kad kūrybingi ir laisvi žmonės patys pakeičia buitį, ir darbais padeda, o ne trukdo žmonėms jaustis padėties šeimininkais. Atsakykime į šiuos klausimus, ir taps aišku, kuri politinė jėga labiausia prisidės prie geresnės emocinės aplinkos ir intelekto Lietuvoje didinimo.