Gali būti, kad Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius paskubėjo mestelėdamas frazę, kad Šiaurės Afrikos pabėgėlių Baltijos šalys tikrai nedomins ir šio klausimo net neverta svarstyti. Kas žino, kokie iššūkiai mūsų laukia jau po kelių ar keliolikos metų? Juk Baltijos šalys – tarp greičiausiai augančių visoje ES.
Šimtai pakeliui į Europą žuvusių žmonių Viduržemio jūroje – didžiulė nelaimė. Tačiau ji taip pat aiškiai parodė, kad pati Europos Sąjunga susiduria su mažiausiai dviem didelėmis bėdomis. Pirma, ES nesugeba tinkamai užtikrinti savo sienų Pietuose kontrolės ir saugumo. Antra – ES nesusitvarko su vis augančiais pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų srautais.
Jau rašiau apie tai, kad Europą iš visų pusių supa rimtų krizių apimtos valstybės – net 11 iš 16 ES šalių kaimynių yra tiesiogiai paveiktos karinių ar kitų konfliktų. Skirtingais duomenimis, per ateinančius mėnesius į Europą jūra ketina atvykti nuo pusės ir vieno milijono žmonių. Lygiai taip pat rizikuodami savo gyvybėmis. Ką Europa gali padaryti?
Pažiūrėkime, kas daroma. Jungtinių Tautų ir Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, nuo šių metų pradžios pakeliui į Europą nuskendo ar dingo be žinios net 1776 žmonės. Palyginti, 2014 metais per tą patį laikotarpį žuvo 56 žmonės.
Europos Vadovų Taryba ir ES lyderiai, bandydami spręsti problemą, tris kartus (nuo 2,9 iki 9 mln. eurų per mėnesį) padidino finansavimą gelbėjimo ir sienų priežiūros operacijai „Tritonas“. Tačiau „Tritonas“, koordinuojamas ES sienų agentūros „Frontex“, operacijas vykdo tiktai teritorijose, kurios nėra atitolusios daugiau kaip 50 kilometrų nuo Italijos krantų.
Prieš „Tritoną“ veikusi misija „Mare Nostrum“ buvo kur kas veiksmingesnė, apėmė ir tarptautinius vandenis. Pokyčiai atsispindi išgelbėtų gyvybių statistikoje: misija „Mare Nostrum“ per metus išgelbėjo apie 150 tūkst. žmonių, „Tritonas“ nuo operacijos pradžios – tik 7 tūkstančius.
Teigiamas signalas, kad 15 iš 28 ES valstybių vadovų sutiko vienaip ar kitaip prisidėti prie „Frontex“ vykdomų operacijų, čia – ir simbolinis Lietuvos indėlis. Tačiau ar visa tai padės išspręsti migracijos, sienų kontrolės problemas? Daug abejonių.
ES viršūnių susitikime nepriimta konkrečių sprendimų. Kertinės problemos, turinčios spręsti migrantų klausimą, taip ir nebuvo paliestos, dabartinė pabėgėlių prieglobsčio sistema – taip pat.
Europos Komisijos pateiktam 10 punktų planui irgi pritrūko aiškumo. Siūlyta svarstyti pabėgėlių perkėlimą, imtis iniciatyvų Libijoje, Nigeryje ir kitur, tačiau kokios bus tos priemonės ir iniciatyvos?
Akivaizdu, kad dabartinė įtampa Viduržemio jūros pietuose greitai nenuslūgs, konfliktų priežastys nėra panaikinamos. ES privalo naujai vertinti sienų kontrolės svarbą ir nustoti guosti save „popieriniais“ sprendimais. Be stipriai padidinto finansavimo „Frontex“, be politinių įsipareigojimų kovojant su XXI-ojo amžiaus vergove ir adekvataus požiūrio į nelegalią migraciją – pokyčių nesulauksime.
Liberalų ir demokratų aljanso už Europą (ALDE) frakcija Europos Parlamente ne kartą ragino pagaliau kurti bendrą ES prieglobsčio sistemą, suteikti „Frontex“ platesnius įgaliojimus plaukioti tarptautiniuose vandenyse ir kurti saugias teritorijas pabėgėliams Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos valstybėse.
Paprastai tariant, ES sienos kontrolę reikia „pastumti“ piečiau į Viduržemio jūrą, įsteigti pabėgėlių centrus pačiame Afrikos žemyne. Beje, Vokietija tą jau pasisiūlė daryti pati (Libijoje). Tai geriau nei deklaratyvūs pasižadėjimai, kad ES imsis naikinti prekiautojų žmonėmis laivus (kokiomis priemonėmis ir ar tai nesukels kitokio pobūdžio politinių problemų?).
Bėdos ES valstybėse, kurios dabar mums atrodo tokios tolimos, nuo Italijos, Prancūzijos ar Ispanijos pakrančių greitai gali prasiskverbti giliau į žemyną. Todėl ES turi veikti ryžtingai, žinoma, nepamirštant paisyti žmogaus teisių. Reikėtų pasimokyti ir iš Australijos patyrimo tvarkantis su savo pabėgėlių srautais.
O ką galėtų pasiūlyti Lietuva? Esu tikras – daugiau nei vien sraigtasparnį. Priimkime dalį ukrainiečių, kurie dėl karo buvo priversti palikti savo namus ir kuriems šiandien taip reikalinga humanitarinė pagalba. Laiku padarykime sprendimus, įneškime savo indėlį ir būkime politiškai solidarūs. Nelaukime ES kaimynių sprendimų ar paraginimo veikti.