Nemažai kas Europoje ir toliau galvoja, kad tai mūsų neliečia. Tuo pat metu, kai iš Kremliaus siunčiama žinia (palinkėjimas), jog Rusija „niekur nesibaigia“, dalis Europos Sąjungos politinių sprendimų priėmėjų vis dar bando save įtikinti, kad čia tik vaikiški žaidimai, nekalti pokštai arba kažkieno perdėtos baimės. Kalbu apie Europoje sėjamo melo, propagandos bacilą. Reaguoti smarkiai vėluojame, o, regis, ir ne visai esame linkę.
Ypač tie, kas įsikūrę kairėje Reino kranto pusėje, linksta apskritai nuvertinti Vakarams geliančios propagandos reikšmę. Apgaudinėjame save, nes poveikis jau yra įvykęs faktas. Strateginė klaida manyti: jei nesame Vidurio ar Rytų Europa – ne mūsų reikalas.
Matau ligos nepripažinimo simptomus, kadangi nemenka dalis politikų ir visuomenės vis dar negali ar nenori pripažinti, kad Kremlius ir džihadistų grupuotės („Islamo valstybė“) šiandien yra du didžiausi nesantaikos kurstymo, melo ir propagandos šaltiniai. Būtent jie meta vis didesnes pajėgas stiprinti savo įtaką Vakaruose, supriešinti žmones, išplauti protus.
Šią savaitę Europos Parlamente priėmėme rezoliuciją dėl naujų ES strateginės komunikacijos veiksmų prieš propagandą. Geriau vėliau negu niekad, bet dar kartą konstatuosiu – nedovanotinai atsiliekame veiksmais. Kalbu ne apie atsaką propaganda į propagandą, bet apie melų demaskavimo būtinybę.
Kai kas labai jautriai reagavo į tai, kad ES rezoliucijoje vienas greta kito paminėti ir Kremliaus ruporai, ir „Islamo valstybė“. Žinoma, jų propagandos įrankiai bei veikimo būdas iš esmės skiriasi. Kremlius siekia kuo platesnės auditorijos, naudodamasis valstybės dosniai remiama televizija (įskaitant RT – „Russia Today“) ir trolių fabrikais, tuo tarpu džihadistų teroristinės grupuotės per socialinius tinklus bando verbuoti kiekvieną tikslinę grupę individualiai.
Tikslas yra tas pats – noras nukreipti europiečius prieš savo valstybę, visuomenę, prieš Europos vertybes. Propagandos apimčių ir įtakos zonų augimą rodo skaičiai. Kremliaus finansavimas savo žiniasklaidos priemonėms 2016 metais, palyginti su 2015-aisiais, padvigubėjo – nuo 630 mln. eurų iki 1,2 milijardo. Beje, buvęs Dūmos narys, Rusijos opozicionierius Konstantinas Borovojus sako, kad realybėje Kremliaus investicijos gali būti keliasdešimt kartų didesnės.
Vienas pagrindinių ruporų už Rusijos ribų – televizija RT, transliuojama daugiau nei 100 valstybių. Toliau auga trolių centras Sankt Peterburge. Iš kitos pusės – duomenys rodo, kad 2015 metais „Daeš“ užverbavo 4000 europiečių, 2016 m. – jau 6 tūkstančius.
Ar taikstysimės su tuo, kad Europos vidury plačiai skleidžiamos sufabrikuotos istorijos, pvz., apie esą vaikus prievartaujančius ir į laisvę paleidžiamus migrantus? Ar leisime iš savęs tyčiotis? V. Putinas kalba ne tik Rusijos vaikams ir jų tėvams. Ne tik apie tai, kad jų tėvynė „niekur nesibaigia“ (matome rezultatą Sirijoje, Ukrainoje, Gruzijoje). Propaganda įsiskverbusi visai šalia mūsų.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel – tarp tų, kurie perspėja, jog neapykantos kurstymas įgauna naujas formas, tuo minta politinis radikalizmas. Žinome, kad artėja svarbūs rinkimai Vokietijoje, Prancūzijoje. Kremliaus finansuojamos kraštutinės politines jėgos tam ruošiasi atsakingai.
Europos Sąjunga per ilgai užtruko, kol pripažino, kad yra priešiška propaganda, nukreipta į pačią Europą, į mus, europiečius. Ir toliau bandoma diskutuoti ir ieškoti, kur yra žodžio laisvės ribos (tai yra gerai), tačiau nederėtų sveikos ir būtinos kritikos painioti su melo skleidimu.
Lietuva gali rodyti puikų pavyzdį, kaip sėkmingai kovoti prieš į mus nukreiptą purvą. Tačiau ar visada patys imamės adekvačių veiksmų? Kaip žinia, neseniai Lietuvos radijo ir televizijos komisija 3 mėnesiams sustabdė rusiško kanalo RTR retransliavimą Lietuvoje (dėl karo, nesantaikos ir tautinės neapykantos kurstymo). Bet tokios „žinios“ Kremliaus kanaluose kartojasi nuolatos ir man kyla abejonių, ar 3 mėnesiai be eterio yra ką nors atgrasanti priemonė?
Dabar svarbiausia – veiksmai, adekvatus atsakas ES lygmeniu ir kiekvienoje šalyje atskirai. Reikia kuo greičiau stiprinti ES ir NATO strateginės komunikacijos centrus, apjungti jėgas kovoje prieš propagandą ir neatidėliojant remti nepriklausomą, faktus ir sveiką kritiką pateikiančią žiniasklaidą.