Lietuvoje kol kas nepajutome tikros vasaros, tačiau Europos politinėje darbotvarkėje ši savaitė – karšta, ir, beje, visai atostogomis nekvepianti.
Ant Europos lyderių derybų stalo – Graikijos krizės įveikimo, migrantų iš Afrikos ir Artimųjų Rytų srautų sprendimo klausimai, kuriais dar nėra bendro sutarimo. Šios problemos užgožė kai kurias kitas rimtas temas. Viena jų, šią savaitę taip pat aptariama Europos Vadovų Taryboje – tai bendroji Europos saugumo ir gynybos politika, kurią, beje, pats laikas peržiūrėti.
Pastarojo meto NATO veiksmai rodo, kad pokyčiai yra galimi ir net labai naudingi. Gera žinia, kad šešiose NATO šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, atsiras NATO štabai, o artimoje ateityje Baltijos šalyse galbūt pamatysime ir po nuolatinį karinį batalioną. Vadinasi, turėsime dar daugiau saugumo garantijų. Tačiau pati ES vardan saugumo gali ir turi nuveikti rimtą darbą.
Šiandien ant stalo vis dar turime dar 2003 metais (!) patvirtintą Europos saugumo strategiją. Negalime sakyti, kad dokumentas beviltiškai pasenęs, tačiau jis tikrai neatspindi pasikeitusios šiandienos saugumo aplinkos.
Rytuose, Ukrainoje, mums viena puikiai pažįstama Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos narė grubiai pažeidinėja tarptautinę teisę, kurstydama karą. Europos kaimynystėje Pietuose – Libija, Sirija ir kitos Afrikos šalys, purtomos besitęsiančių neramumų.
Reikia pripažinti, kad tai daro realią įtaką viso Europos žemyno saugumui. Atmetant NATO pajėgumus, Europa šiandien nėra pasirengusi veikti hibridinių karinių grėsmių sąlygomis. Ne veltui Europos Komisijos pirmininkas J.C. Junckeris neseniai užsiminė apie bendrą Europos karinių pajėgų kūrimo idėją.
Liberalų ir demokratų aljanso už Europą (ALDE) frakcija Europos Parlamente šią savaitę pristatė savo viziją ir gaires atnaujinant Europos saugumo ir gynybos politiką. Keliame idėją, kad būtina svarstyti bendros Europos gynybos sąjungos steigimą pačioje ES. Tai nebūtinai reiškia daugiau pinigų gynybai. Atvirkščiai – orientyras yra „daugiau gynybos už mažiau pinigų“.
Ne, Europos Sąjunga neturėtų pradėti dubliuoti NATO funkcijų. Tačiau ką ES tikrai gali padaryti – tai suvienyti savo gynybinius pajėgumus, kad galėtų lanksčiau ir greičiau reaguoti į grėsmes, tuo pačiu taupyti išlaidas gynybai ir turimas lėšas panaudoti geriau.
Skaičiai rodo, kad 2014 metais visos ES šalys kartu sudėjus gynybai išleido 257 milijardus eurų. Tai dideli pinigai, tačiau tai sudaro 45 proc. JAV gynybos biudžeto. Skirtingų tyrimų vertinimais, karinių pajėgumų prasme ES prilygsta tik 10-15 proc. esamų JAV pajėgumų.
Nereikia lenktyniauti. Receptas – efektyviau veikti kartu, ypač šiais laikais, kai įvairių ES šalių vyriausybės yra spaudžiamos dėl savo gynybos biudžetų, ir, kaip matome realybėje, jie neretai „apkarpomi“.
Liberalai ir ALDE frakcija Europos Parlamente laikosi pozicijos, kad metas svarstyti apie integruotų Europos karinių pajėgų steigimą Europos gynybos sąjungoje. Raginame, kad šį modelį aptartų Europos Vadovų Taryba. Integruotos ES karinės pajėgos galėtų veikti remiantis jau dabar esamu „Eurocorps“ sausumos pajėgų modeliu, kuris jau dabar gali mobilizuoti iki 65 tūkst. karių. Manome, kad pokyčius turėtume įgyvendinti iki 2025 metų.
Tam, kad pasiektume permainų, dirbti reikia jau dabar. Naujosios Europos gynybos sąjungos vienas pagrindinių uždavinių turėtų būti kokybiškas saugumo ir gynybos užtikrinimas Europoje, prisidedant ir paremiant NATO pajėgumus.
Tai leistų ES veikti autonomiškiau operacijų metu, pridėtų stabilumo žemyno kaimynystėje. Būtent autonomiškumo ir solidarumo trūkumas yra viena silpniausių grandžių šiuo metu.
Integruotos ES karinės pajėgos ir, galimai, vienas bendras ES gynybos biudžetas – šiuos prioritetus siūlome rinktis. Atnaujinta bendroji Europos Užsienio ir saugumo politikos strategija, papildant bendrąją Europos gynybos strategiją, turi atspindėti realybę – nebegalime sau leisti gyventi iliuzijomis ir ne visuomet pagrįstais lūkesčiais.
Siūlau Lietuvai tapti aktyvesne Europos gynybos erdvės žaidėja. Lietuvos interesai šiuo atžvilgiu – apsispręsti, tapti ar ne „Eurocorp“ nare, turint omenyje, kad Lenkija prie jos prisijungia nuo 2016 metų. Kitas dalykas – skatinti Lietuvos karinių pajėgų dalyvavimą tarpregioniniame bendradarbiavime, išplečiant ES partnerių ratą. Trečia, Lietuva galėtų vystyti šiuolaikinių aukštųjų technologijų karinę pramonę. Tai – tik keli pasiūlymai. Norėtųsi, kad šie svarstymai taptų praktinio veikimo sprendimais.