Ar reikalingos Lietuvai tautinių mažumų mokyklos? Kaip ugdyti rusų, lenkų ir lietuvių vaikus, kad jie užaugę taptų Lietuvos patriotais, o baigę mokyklą sėkmingai studijuotų ir susirastų gerą darbą?
Per pastaruosius tris dešimtmečius rusų Lietuvoje sumažėjo bemaž 60 proc., lenkų daugiau kaip trečdaliu, tuo tarpu lietuvių tik 13 proc. Tautinės mažumos įtemptos geopolitinės situacijos metu yra po padidinamuoju stiklu. Vidaus reikalų ministerija rengia pratybas lenkų tankiai apgyvendintame rajone, Prokuratūra vykdo tyrimą dėl Vilniaus moksleivių išvykų į sukarintas stovyklas Rusijoje, viešojoje erdvėje keliamas lojalumo Lietuvai klausimas.
Kontekstas yra aiškus, o švietimo programos nuolat keičiamos: lyg juodraščiai perrašomos, taisomos neesminės klaidos. Jos keičiasi tautinių mažumų ir lietuvių mokyklose, nors turinys nepriklausomai nuo mokymosi kalbos yra vienodas. Tai suteikia lygiavertį įvairiapusį išsilavinimą.
Vietinių gyventojų tautiškumas ar patriotiškumas nepriklauso nuo mokymosi kalbos mokykloje. Rusų ir lenkų mokyklos nėra sovietinis palikimas. Sudėtingu ankstyvojo sovietmečio laikotarpiu Vilniuje daugėjo ir lietuvių mokyklų. Šalyse, kurios nepatyrė sovietizacijos, taip pat veikia tautinių mažumų mokyklos. Rusų, lenkų, žydų, latvių ir kitų tautų valstybinės mokyklos buvo ir tarpukario Lietuvoje.
Dabar mažėjant gyventojų traukiasi ir mokyklų tinklas. Dauguma mokyklų yra senos statybos, neatitinka šiuolaikinių eksploatacinių savybių, tad tinklo optimizavimas, nepriklausomai nuo mokymosi kalbos, yra neišvengiamas. Dažnai mokyklų reorganizavimu spekuliuoja politikai, kurie naudojasi mokyklų bendruomenių jautrumu ir tokiu būdu arba suvedinėja politines sąskaitas, arba protestais ir pažadais maitina rinkėjus. Be abejo nuo to nukenčia ir mokymosi kokybė. Tokios pertvarkos turi užtikrinti tiek mokyklos pasiekiamumą pagal vietoves, tiek žinant koks yra vaikų darželių trūkumas, išlaikyti rezervą ateičiai.
Valstybinė kalba yra viena – lietuvių. Bet yra šimtai tūkstančių, kurių gimtoji kalba yra kita. Pasiūlymai naikinti mažumų mokyklas yra tiesioginis kelias į visišką asimiliaciją, prieštarauja tarptautinei teisei, prasilenkia su liberaliomis laisvo pasirinkimo vertybėmis. Aš džiaugiuosi, kad turėjau galimybę baigti gimnaziją gimtąja kalba. Man tai padėjo lengviau įsisavinti žinias. Juk nuo to ar fizikos pamokos vyks lietuvių ar rusų kalba, nepagerės rezultatai. Taip, tautinių mažumų mokyklose reikia stiprinti lietuvių kalbos mokymą. Būtent tai ir yra raktas į sėkmingas tolimesnes vaiko studijas ar darbo rinką. Gimiau nemokėdamas lietuvių kalbos. Išmokau kalbėti darželyje ir mokykloje, o įgūdžius padėjo sustiprinti popamokinė veikla už mokyklos ribų ir pasiruošimas sudėtingoms architektūros studijoms.
Paskutinis gyventojų surašymas atskleidė, kad net ir Vilniuje tankiai gyvenamose tautinių mažumų teritorijose yra žemesnis pajamų lygis, išsilavinimas, didesnis nedarbas ir kitos socialinės problemos. Jei tautinių mažumų mokyklos būtų steigiamos tik privačių iniciatyvų pagrindu, dauguma mažumų tiesiog nepajėgtų to padaryti.
Lietuva tapdama tarptautinių organizacijų nare prisiėmė ir įsipareigojimus žmogaus teisių klausimais. Tautinių mažumų švietimo antidiskriminacinės Hagos rekomendacijos teigia, kad būtent ankstyviausias mokymosi tarpsnis turėtų vykti gimtąja kalba. Taip pat turi būti užtikrintas ir mokytojų ruošimas, papildomas finansavimas ir mokymosi medžiagos parengimas.
Visi Lietuvos piliečiai privalo turėti vienodas galimybes ir teises. Pozityvioji diskriminacija yra skatintina. Pasirinkimo laisvė – vertybė. Sudarydami palankias sąlygas kokybiškam tautinių bendrijų švietimui mažinsime atskirtį, emigraciją, didinsime asmens sąmoningumą, norą dirbti ir užsidirbti čia, Tėvynėje Lietuvoje.