Modernioji medicina apvertė žmogaus ir visuomenės gyvenimą aukštyn kojomis – staigią ir ankstyvą mirtį pakeitė ilgas gyvenimas ir nuolatos tobulinami įnagiai mirčiai atidėti. Daugybė įvairių gyvybės palaikymo aparatų pakeitė mūsų suvokimą apie mirtį kaip natūralų gyvenimo rato užbaigimą, ji tapo šiuolaikinės medicinos yda, kurią, regis, būtina pašalinti. Nors gyvenimo prailginimas ir gyvybės išsaugojimas yra didžiausias mokslo pasiekimas, pernelyg dažnai jis tampa bekompromisis. Ar uždelsta mirtis yra vertybė, kurią valstybė saugo bet kokia kaina, visiškai neatsižvelgdama į žmogų jo gyvenimo saulėlydyje?
Liberalų Sąjūdžio Žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės komitetas suorganizavo seminarą – diskusiją apie būdus, kaip užtikrinti orią kiekvieno žmogaus gyvenimo pabaigą. Ir nors dauguma mano, kad kartais vienintelė alternatyva betiksliam gydymui yra eutanazija, seminaro metu pranešėjai pristatė gerokai platesnį požiūrį. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos gydytojas anesteziologas reanimatologas Šarūnas Judickas pirmiausia atkreipė dėmesį, kad kritinėje situacijoje atsidūręs žmogus gali nebūti gaivinamas, jei tam yra išreiškęs pageidavimą. Vis dėlto realybėje viršų dažniau ima gydytojo atsakomybė ir mirštančiojo artimųjų reikalavimai, taip paneigiant raštiškai išreikštą asmens valią. Specialistas pristatė užsienio šalių pavyzdį, kai kiekvieno asmens situacija yra vertinama individuliai ir siekiama atsakyti, ar sergantis, neįgalus asmuo turi gyvenimą, ar tik gyvybę.
Š. Judickas apibendrino, kad mirtis nėra blogiausia išeitis, nes kartais patiriamos kančios ar iki minimalaus lygio nukritusi gyvenimo kokybė yra sunkiau pakeliama, tad būtina ieškoti teisinių priemonių išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, patyrus insultą, atsisakyti vamzdeliais gyvybę palaikančių aparatų, kurie didžiąją dalimi atvejų nėra pajėgūs sugrąžinti asmens į orų gyvenimo lygį. Šiai minčiai pritarė ir advokatų kontoros „Tark Grunte Sutkiene” teisininkas Andrejus Rudanovas, teigęs, kad aktyvi eutanazija (kaip mes ją suprantame – suleidžiant mirtiną injekciją) visiškai nėra būtina Lietuvos teisinėje sistemoje. Lengvai ironizuojant galime sakyti, kad ji jau yra įteisinta: retomis ligomis sergančiųjų ar specialaus gydymo dėl lėšų trūkumo negaunančių ligonių skaičius siekia tūkstančius, ir valstybė padėti jiems neišgali.
Pasak A. Rudanovo, žymiai svarbiau užtikrinti, kad sąmoningas asmuo galėtų pareikšti savo valią nebūti gaivinamas ar gydomas terminalinės būklės atveju. Lietuvos teisinėje sistemoje tam nėra būtina priimti naujų įstatymų – pakaktų sveikatos apsaugos ministro įsakymo, sureguliuojančio daug jau egzistuojančių teisės aktų. Ir nors dažnai bijoma, kad tuo pasinaudos palikimą gauti siekiantys giminaičiai, pasitelkus gerąją užsienio šalių patirtį galima užtikrinti, kad bus vykdoma tik paties sergančiojo ar neįgaliojo valia.
Aktyvi eutanazija šiuo metu įteisinta Nyderlanduose, Belgijoje, Liuksemburge ir Kolumbijoje, tuo tarpu daugybėje kitų valstybių egzistuoja skirtingas gyvenimo pabaigos reglamentavimas. Liberalų Sąjūdis iki šiol nebuvo viešai pasisakęs šia įvairiose pasaulio šalyse aktualia, bet Lietuvoje vengiama tema ir pats metas tai keisti. Įvykusia diskusija, kurios įrašą galite išvysti internete, siekėme sukurti pagrindus kalbėti apie tai, kaip modernaus gydymo akivaizdoje galime padėti sumažinti žmogaus kančias ir užtikrinti, kad paskutinės jo gyvenimo dienos būtų kaip galima šviesesnės. Kaip liberalai, turime suteikti žmogui teisę pasirinkti geriausią savo gyvenimo užbaigimą.
***
Kalbėti apie eutanaziją bei orią gyvenimo pabaigą mane paskatino informacijos ir politinių diskusijų vakuumas, kai asmeniškai susidūriau su giminaitės situacija: ji, patyrusi keletą insultų, nebėra sąmoninga ir visas jos gyvybines funkcijas atlieka aparatai (kvėpavimas, maitinimasis ir kt.). Nėra jokių vilčių, kad mano močiutės padėtis pagerės, lygiai kaip ir keleto kitų žinomų atvejų, kuomet vaikai prižiūri neįgalius, kartais net ryšio su išoriniu pasauliu neturinčius tėvus. Ir nors šeimos ryšiu negalima nė abejoti, pradėjau rimtai bijoti pats pakliūti į šių neįgalių ar terminalinės būklės asmenų vietą ir negalėti niekam išreikšti savo fizinių ar dvasinių kančių.