Per visus atkurtos šalies Nepriklausomybės metus tik pastarosios dvi Vyriausybės dirbo visą ketverių metų kadenciją. Ar turi šansų tai pakartoti dabartiniai valdantieji – valstiečiai? Kol kas abejonių daugiau nei tikrumo. Tam yra pagrindo.
Per kelis mėnesius valstiečiai gal ir spėjo vienas su kitu susipažinti, bet suderinti skirtingų ir dažnai viena kitai prieštaraujančių nuostatų – akivaizdu, dar ne. Kai vienintelė jungiamoji grandis yra tik bendras rinkiminis sąrašas, kai net trečdalis frakcijos Seime narių nepriklauso valstiečių sąjungai – tarsi neturėtume stebėtis.
Vis dėlto tenka. Valstiečių Vyriausybė šiandien lieka paskendusi darbo grupėse, kurias lydi padrikos ir pavienės valstiečių Seimo narių iniciatyvos ar jų deleguotų ministrų sprendimų atmetimas.
Nepartinio S. Skvernelio nepartinė Vyriausybė savo programą teikė vengdama konkretybių ir siūlydama viziją, paremtą principu „sieksime-įvertinsime-skatinsime“. Kaip pirmo kurso studentas, ši Vyriausybė iki paskutinės dienos pateikinėjo juodraštines Vyriausybės veiklos plano versijas (kurių buvo net trys). Šūkiai apie naujus mokesčius ir kitos idėjos sukėlė tikrą audrą, todėl premjerui S. Skverneliui teko raminti, esą ši Vyriausybė niekada nieko panašaus nesvarstė.
Atsiradusį vakuumą nuolatos užpildo kiti. Atskiri Seimo nariai ir Prezidentūros kanceliarija per šią kadenciją pateikė nepalyginamai daugiau įstatymų projektų nei didžiulius išteklius valdanti Vyriausybė (kuri kol kas daugiausia pateikė tik įstatymų projektų pavadinimus).
Europos kontekste tai – sunkiai suvokiama praktika. Europos parlamentuose galioja 90 proc. teisėkūros taisyklė – tokią dalį nuo visų įstatymų projektų pateikia Vyriausybė. Beje, priimamų Vyriausybės projektų dalis – dar didesnė. Danijos Folketingas priima 100 proc. Vyriausybės projektų, atitinkamai Švedijos Riksdagas – 99 proc., Jungtinės Karalystės parlamentas – 91 proc.
Lietuvoje, atrodo, yra atvirkščiai. Valstiečių organizuotumo stoka įnešė chaosą į šalies valdymą. Vienintelę iki šiol konkrečią reformą – urėdijų – labiau remia opoziciniai liberalai ir konservatoriai nei patys valdantieji. Valstietė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė V. Vingrienė Seime net organizavo urėdijų pertvarkai oponuojančią nacionalinę konferenciją.
Chaosas yra sisteminis. Seimo valstiečiai tvirtai stovi savo deleguotų ministrų opozicijoje. Kaip antai Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas E. Jovaiša atvirai atmeta švietimo ministrės aukštojo mokslo reformų planus (LEU ir VDU jungimosi pavyzdys). O štai Seimo Ekonomikos ir Socialinių reikalų komitetų vadovai valstiečiai, atrodo, balsuos prieš premjero S. Skvernelio naujai „suderėtą“ Darbo kodeksą (kaip teigiama, jei nebus išpildytos papildomos sąlygos).
Yra ir dar keistesnių iniciatyvų. Seimo Aplinkos apsaugos komitetui priklausantys valstiečiai net inicijavo įstatymo pataisas, atimančias iš savos Vyriausybės ir savo aplinkos ministro teisę perskirstyti klimato kaitai skiriamus pinigus.
Tad mažai kas nustebo, kai Seimo valdantieji neišgirdo griežto premjero S. Skvernelio žodžio, jog emigracijai sustabdyti visiškai pakanka Vyriausybės programos įgyvendinimo. Kai netikima pačia programa, prasideda „kūryba“ – pvz., Migracijos komisijos pirmininkė valstietė G. Burokienė emigracijos klausimu surengė 3 valandų diskusiją, po kurios sudaryta dar viena darbo grupė ir klausimas nukeltas iki metų pabaigos.
Akivaizdu viena – šiandienos Vyriausybė su dabartine valstiečių frakcija priešakyje neturi jokio pagrįsto „mandato“ reformoms. Be to, socialdemokratų pirmininku tapus G. Paluckui, tikėtina, socdemų pozicijos nuspėjamumas koalicijoje dar labiau sušlubuos. O tai irgi nepridės stabilumo.
Ne atsitiktinai premjeras S. Skvernelis dažniau matomas tête-à-tête su G. Landsbergiu nei su R. Karbauskiu. Žinoma, kasrytinė gamybinė „penkiaminutė“ Vyriausybės vadovui ir valstiečių frakcijos pirmininkui būtų visai į naudą.
Labiau prie įsakymų (ir jų vykdymo), o ne diskusijų ir konsensuso įpratę buvę policijos ir verslo lyderiai neatranda politinio dialogo. Ir iš to kone kas mėnesį gimsta „nacionaliniai“ susitarimai dėl migracijos, algų ar kitų idėjų. Kokia išeitis? Priešlaikiniai rinkimai neatrodo tinkamas sprendimas.
Politinis stabilumas šaliai naudingas, bet tiktai ne stagnacijos stabilumas. O rizika šiai Vyriausybei pratęsti praėjusios stagnatorišką darbo grupių žanrą, kaip matome, auga. Todėl reformas galėtų paskatinti tik persigrupavimas pačioje valstiečių frakcijoje. Kai nebuvo ir nėra valstiečių idėjinio identiteto, vadinamieji S. Skvernelio „reformistai“ Seimo frakcijoje galėtų atsiskleisti jau ties pirmaisiais balsavimais dėl kertinių reformų. Tačiau ar taip įvyks? Valstiečiai pirmiausia turėtų susitarti tarpusavyje.
Kaip žinia, liberalai susilaikė balsuodami dėl šios Vyriausybės programos. Nepasakėme „ne“, o tai reiškia, kad palaikysime svarbiausias ir šaliai naudingas reformas.