Nepaisant įvairiausių pradėtų vykdyti ar vykdytų reformų, Lietuva pagal Europos Sąjungos regioninės politikos taisykles vis dar priskiriama prie mažiau išsivysčiusio regiono, taip atsitiko todėl, kad Lietuvos BVP rodiklis nesiekia net 75 proc. bendro ES vidurkio. Europos komisija taip pat paskelbė, kad nelygybė ir skurdas Lietuvoje vis dar išlieka vienu didžiausių Europos Sąjungoje. Negana to, ta pati komisija atskleidė, kad šešėlinė ekonomika Lietuvoje vis dar taip pat išlieka didžiausia visose Baltijos šalyse, jos mastai siekia net 2-3 mlrd. eurų per metus.
Nors politikai teigia, kad situacija Lietuvoje kasmet gerėja, realūs pokyčiai vyksta per lėtai ir Lietuvos ekonomikos augimo klausimai vis dar lieka užribyje. Čia prisiminkime Vyriausybės pažadus: „sumažinti socialinę atskirti Lietuvoje“, „tobulinti mokesčių sistemą“ ir
„kovoti su šešėliniu verslu“. Mes visi patikėjome šiais pažadais. Bet kiek iš tiesų valdantiesiems svarbu įgyvendinti savo programą?
Reikia pripažinti, kad tokios priemonės, kaip pensijos pakėlimas keliasdešimt eurų, ar vaiko pinigų padidinimas yra tik labai trumpalaikiai siūlymai, kuriais valdantieji nė neketina spręsti įsišaknijusių šalies skaudulių.
Esu įsitikinęs, kad skurdą, nelygybę ir šešėlinę ekonomiką mes Lietuvoje įveiksime tik didindami atlyginimus. Ir nors tai sudėtingas ir daug resursų reikalaujantis uždavinys, bet būdų kelti atlyginimus – gausu, tik klausimas ar visgi Vyriausybė tokia suinteresuota sumažinti atskirtį Lietuvoje?
Vienas iš sprendimų, kurį Seime siūliau jau ne kartą – viešųjų pirkimų tvarkos keitimas, įvedant sąlygą, įmonėms dalyvaujant viešajame pirkime, pasiūlyme nurodyti darbuotojų atlyginimą ne mažesnį kaip 0,8 mokamo paslaugų sektoriuje. Atkreipsiu dėmesį, kad valstybėje vykdoma bendra viešųjų pirkimų vertė kasmet sudaro apie 4 mlrd. eurų ir kasmet tendencingai didėja. Esu įsitikinęs, kad tinkamas teisinis reguliavimas viešųjų pirkimų sektoriuje galėtų ženkliai prisidėti prie verslo aplinkos skaidrinimo, darbuotojų gerovės užtikrinimo ir socialinės atskirties mažinimo.
Viešieji pirkimai ir taip turi gausybę trūkumų, kai, pavyzdžiui, pagrindiniu konkurencijos rodikliu tampa tik kaina, kuri užtikrina mažiausius darbo kaštus minimalaus darbo užmokesčio sąskaita. Be abejo, kainos kriterijus neleidžia nei įmonėms atlikti kokybiško darbo, nei darbuotojams pasiūlyti geresnių darbo sąlygų. Manau, kad atėjo laikas leisti visoms įmonėms paskaičiuoti ir pateikti teisingus atlyginimus tiek regionuose, tiek didmiesčiuose. Darbuotojas nekaltas, kad dėl viešojo pirkimo įstatymo netobulumo, privalo regione uždirbti mažiau nei didmiestyje.
Viešieji pirkimai sudaro didelę šalies ekonomikos dalį, todėl net minimaliai pakoregavus įstatymą, mes išspręstume ekonominės atskirties klausimą. Įmonės turėtų galimybę ir privalėtų mokėti ne minimalų atlygį. Didesnis atlyginimas užtikrintų ir didesnes socialines garantijas, gerintų ir atliekamų darbų kokybę, atsirastų galimybės kelti darbuotojų kvalifikacijas. Tokios sąlygos užtikrintų paslaugų tiekėjų patikimumą ir paslaugų įvykdymo garantijas bei sumažintų regionų ir didmiesčių atskirtį. Negana to, darbdavys privalėtų mokėti legalų atlyginimą ir tai taptų viena iš kovos prieš šešėlį priemonių. Sumažinus šešėlinę ekonomiką atsirastų galimybės didinti ir viešojo sektoriaus bei biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimus.