Mane, kaip ir daugelį mokytojų, nustebino žinia, kad planuota mokytojų algų kėlimo programa neprasidės nuo 2017 m. sausio 1 dienos. Mėnesių mėnesiais imituotos derybos, rengta sutartis dėl ilgalaikės mokytojų atlyginimų didinimo perspektyvos ir… viskas atidedama į šoną, laukiant geresnių laikų. Nors švietimo ir mokslo ministrė rinkimų išvakarėse žada, kad visgi pavyks sukrapštyti papildomus 35 milijonus eurų, visi puikiai supranta, kad tai nieko iš esmės nepakeis. Kitaip sakant, ačiū, bet su nosine u.

Visa mokytojų atlyginimų kėlimo programa daugeliui su švietimu nesusijusių žmonių gali nepasirodyti prioritetinis reikalas. Tačiau būtent mokytojų atlyginimai šiandien yra viena iš rimčiausių priežasčių, kodėl geriausi abiturientai nesirenka mokytojo profesijos.

Į pedagogines studijas Lietuvoje stojančių moksleivių skaičius dabar yra kelis kartus didesnis, nei realiai Lietuvos mokykloms reikia. Tačiau realybė rodo, kad tik nedidelė baigusiųjų mokslų dalis įsidarbina mokyklose. Miestuose jaučiamas darželių auklėtojų, pradinių klasių ar atskirų dalykų mokytojų stygius. Regionuose – priešingai. Ten sumažėjus moksleivių mokytojai priversti dirbti pustuštėse mokyklose.

Švietimo sektoriuje pinigų yra ir tai gali patvirtinti daugelis. Tik reikia turimas lėšas racionaliai, protingai naudoti. Štai keletas argumentų.

Pirma: 2016 metų mokytojų darbo užmokesčio fondas siekia apie 420 milijonų eurų. Su šiais pačiais pinigais būtų galima mokėti vidutiniškai 1200 eurų algą „po mokesčių“ kiekvienam mokytojui – jau dabar. Tam reikia pasiekti, kad 1 mokytojui vidutiniškai tektų 15 moksleivių, kaip tai yra Lietuvos didžiųjų miestų mokyklose ar Vakarų šalyse. Tada gerai sukomplektuotose klasėse dirbantys mokytojai pajus realų atlyginimų augimą, tai prisidės prie motyvacijos augimo, aukštesnių rezultatų siekio.

Antra: dabar turime neefektyvią švietimo infrastruktūrą. Daugelyje Lietuvos mokyklų vienam moksleiviui tenka mažiau nei 15 kvadratinių metrų bendro ploto patalpų, bet yra tokių įstaigų, kur vienam moksleiviui tenka net 80 kv. metrų ar daugiau. Kad būtų lengviau įsivaizduoti pastarąjį skaičių – šiuo atveju net keturių krepšinio aikštelių nepakaktų vienai 25 moksleivių klasei įkurdinti. Ir už visus šių „salių“ plotus mokesčių mokėtojai kasmet apmoka šildymo sąskaitas, kitas susijusias išlaidas. Sudėjus visas mokyklas – susidaro didžiulės pinigų sumos.

Trečiasis argumentas – tai švietimo įstaigų valdymo išlaidos. Kai kuriose mokyklose administracijai išleidžiama per 40 proc. viso mokyklos biudžeto. Visoje Lietuvoje dirba daugiau nei 2000 švietimo biurokratų, kurių skaičius, deja, nesikeičia atsižvelgiant į moksleivių, studentų ir mokytojų skaičiaus mažėjimo tendencijas. Turime žengti mokyklų išlaisvinimo nuo perdėtos kontrolės, biurokratijos kryptimi – turime atsisakyti perteklinio ar nebūtino reguliavimo.

Mokytojams, moksleiviams, studentams ir jų tėvams reikia daugiau valstybės dėmesio ir adekvataus švietimo finansavimo. Turime daug neišnaudotų rezervų. Imtis pokyčių galime jau dabar, pirmiausia atsisakant pinigų švaistymo.

Kokybiškas švietimas nėra tas dalykas, kurį „būtų gerai turėti“. Tai yra būtinybė Lietuvai, be to neįmanomas joks proveržis. Talentingi, išsilavinę žmonės yra tas pagrindas, kuris lems mūsų šalies augimo perspektyvas, galbūt – ir išlikimą.

Todėl negalime leisti švietimo politikoje įsivyrauti apatijai, toleruoti nemokšiškumą ar siekti tik vidutiniškų rezultatų. Galime geriau ir turime visas priemones tai padaryti.