Ką tik pasibaigė Lietuvos kariuomenės pratybos „Žaibo kirtis 2017“. Jų patirtis bus apibendrinta ir įvertinta. Tačiau galima neabejoti, kad pratybos puikiai pavyko. Ir ne tik todėl, kad „separatistų“ keliama grėsmė buvo panaikinta. Tame nėra nieko ypatingo – visos pratybos baigiasi sąlyginio priešininko sutriuškinimu ir kariuomenės pergale. „Šiomis pratybomis „Žaibo kirtis 2017“ siunčiame žinią, kad mūsų jauna, stipri ir gabi kariuomenė yra visada pasirengusi prireikus apginti Tėvynę. Ne mažiau svarbu ir tai, kad visų pratybų metu kariai jautė išskirtinę visuomenės paramą – kariuomenės ir visuomenės vienybėje yra mūsų jėga“, – sakė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Ir jis buvo visiškai teisus.

„Žaibo kirtis“ vyko visoje Lietuvoje, tačiau tik aktyvioji pratybų fazė Marijampolės ir Vilkaviškio gyventojams padovanojo neišdildomų įspūdžių. Tačiau už kadro liko daug svarbių dalykų, apie kurias oficialiuose pranešimuose paprastai nekalbama. Todėl norėtųsi pasidalinti žvilgsniu iš šalies – kaip pratybos atrodė piliečio akimis.

Pirma, kas krito į akį, tai ypatingai gera karių išvaizda ir elgsena. Nepaisant ne visada gero oro ir neypatingų gyvenimo sąlygų (kovinės grupės bazė, arba FOB, Forward Operating Base, buvo įrengta itin drėgnoje vietoje), uniformos ir mašinos visada buvo švarios ir tvarkingos. Kariai visada pasitempę ir mandagūs. Su kiekvienu praeiviu buvo pasisveikinta, į kiekvieną pamojavimą atsakyta, kiekvienam pravažiuojančiam nusišypsota. Ir tai vyko kiekvieną dieną, iki pat pratybų pabaigos! Nors nuolatinis sukimasis ratu (postas – patruliavimas – budėjimas greitam reagavime – poilsis) karius turėjo stipriai išvarginti, nė vienas nė karto to neparodė. Nė vienas nesiramstė į tvoras, ant šautuvų ar į mašinas. Patikėkite, tai verta ypatingo pagyrimo. Ir, kaip nekeista, nė vieno kario rankose neteko matyti išmanaus telefono. Už tai – dar vienas didelis pagyrimas.

Ekipuotė ir apginklavimas buvo nepalyginamai geresni negu bet kada. Jeigu palygintume su „žaliaisiais žmogeliukais“ Kryme, tai rusų elitiniai padaliniai atrodė kur kas kukliau už Lietuvos kariuomenės pėstininkus, kuriuo aspektu juos belygintume. Nenuostabu – dėl gero pasirengimo ir aukštos motyvacijos elitu galime pavadinti kiekvieną Lietuvos kariuomenės pėstininką. Tiesa, nauja ekipuotė ne visada atitinka jai keliamus reikalavimus ir karių lūkesčius. Steigiant KAM specializuotą pirkimų agentūrą reikėtų galvoti ne tik apie pirkimo procedūras, bet ir apie tai, kaip pirkti racionaliai, tikrai patogią ir kokybišką ekipuotę. Tačiau apie tai – kitą kartą.

Šeštadienį vyko parodomosios pratybos, skirtos visuomenei ir aukštiems svečiams. Tai atrodė gražiai ir efektyviai, tačiau nepalyginamai įdomiau buvo stebėti, kaip kariai vykdė kasdienę tarnybą. Pirmiausia – apie patikrinimo postus (Checkpoint‘us). Jie buvo išstatyti prie kiekvieno įvažiavimo į miestą ir svarbesnėse sankryžose viduje miesto. Nė viename poste kariai nemindžikavo. Tiek mašinos, tiek kariai stovėjo taip, kaip turėtų stovėti realiomis sąlygomis – kad galėtų tinkamai kontroliuoti visas gatves ir taip, kad galėtų vieni kitus pridengti iš skirtingų pusių. Visada prie mašinoje sumontuoto sunkiojo kulkosvaidžio ar automatinio granatsvaidžio budėjo karys. Ne knapsojo, o būtent budėjo. Taip pat realiai vyko ir patruliavimas miesto gatvėmis. Automobilių ir šarvuočių grupės judėjo greitai ir saugiai. Ir, pažymėtina – visiškai nekliudydamos įprastam eismui. Netgi vykstant parodomajam „separatistų“ bazės „šturmui“, aplinkinėse gatvėse surikiuotos kolonos sugebėjo taip išsidėstyti, kad nedideli kamščiai susidarydavo ne dėl karių, o dėl mažiau patyrusių ar nelabai atsakingai vairuojančių civilių eismo dalyvių. Vėlgi, visada, be išimčių, patruliuojančiose mašinose sumontuoti sunkieji ginklai „dengė“ visus sektorius, o kariai vykdė nuolatinį stebėjimą, tarsi būtų ne eilinėse pratybose, o tikroje kovinėje situacijoje. Svarbiausia, kad nebuvo jokio dirbtinumo, jokių kvailų šypsenų ir jokio žaidimo – tik profesionalus, užtikrintas darbas ir visiškas pasitikėjimas savimi ir tuo, ką daro. Už darbą patikrinimo postuose ir patruliavimą kariai nusipelnė aukščiausio įvertinimo.

Tokių pratybų Marijampolėje ir Vilkaviškyje dar nėra buvę. Tai buvo puiki proga kariuomenei ir gyventojams geriau pažinti vieni kitus. Nepaisant atskirų paburbenimų, gyventojai pratybas sutiko draugiškai. Tiesą pasakius, prie karių gatvėse taip įpratome, kad pasibaigus pratyboms jų jau kaip ir trūksta. Belieka tikėtis, kad ir kariams, atvykusiems iš kituose miestuose dislokuotų batalionų, Marijampolė ir Vilkaviškis paliko tokį patį gerą įspūdį.

Pabaigai pastebėsiu, kad prie pratybų sėkmės prisidėjo vietiniai KASP savanoriai, policija, ugniagesiai, savivalda ir kitos valstybės institucijos. Už ką jiems visiems taip pat reikia pasakyti ačiū.