Pastaruoju metu suaktyvėjusios diskusijos dėl maisto produktų kainų yra puikus pavyzdys, kai pilietiška visuomenė priverčia šalies vadovus pradėti dirbti. Gerai, kad aiškinamės, kas brango, o kas pigo. Reikia tikėtis, kad tai padidins konkurenciją tarp prekybininkų. Tačiau, man atrodo, visame šiame chaose pasiklydome tarp trijų pušų. Dabar jau nėra daug prasmės skaičiuoti bendro kainų lygio skirtumų, lyginti ketvirčius su ketvirčiais, kai išvedamas vidurkis tarp brangusių daržovių ir pigusių degalų.
Valdžios institucijos turėtų susitelkti į vieną tikslą – gyventojų atlyginimų didinimą, užtikrinti sąlygas, kad šalies ekonomika augtų greičiau. Prieš rinkimus kai kurios partijos pradėjo lenktynes, žadėdamos vis didesnes algas. Iš tokių pažadų žmonės tiesiog pasijuokė. Liberalai eina kitu keliu – mes nežadame aukso kalnų, nesame dar vieni “gelbėtojai”. Turime realių pasiūlymų planą, kokių veiksmų reikia imtis, kad atlyginimai greičiau didėtų. Jeigu pasirinksime gerą kryptį – bus ir rezultatas.
Akivaizdu, kad per šios Vyriausybės darbo metus buvo padaryta esminė klaida – orientuotasi tik į minimalios mėnesinės algos kėlimą. Už minimalią algą dirbti niekas nenori. Rezultatas toks, kad nuo 2012 iki 2016 metų vidutinis atlyginimas Lietuvoje pakilo tik kiek daugiau nei šimtu eurų (išaugo nuo 615 iki 757 EUR). Todėl žmonės skaudžiai reaguoja, kai dėl vienų ar kitų priežasčių pabrango daržovės, dienos pietūs kavinėje arba, pavyzdžiui, santechniko, kirpėjo paslaugos.
Kaip ištrūkti iš problemų rato? Vien mokesčių mažinimo čia neužtenka. O ypač tokių, kaip šiandien siūlo kai kurie populistai, vėl norintys pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų ir daugiau išimčių. Praktika ne kartą įrodė, kad tai ne visada suveikia – PVM sumažinimas pačias prekes ar paslaugas nebūtinai atpigina.
Gerai, kad premjeras vėl kalba apie spartesnį neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) kėlimą. Deja, žodžiai nesutampa su darbais. Liberalai dar prieš dvi savaites siūlė NPD prilyginti minimaliai mėnesinei algai ir tokiu būdu palikti dirbančiųjų kišenėse daugiau pinigų. Tačiau būtent socialdemokratai Seime balsavo prieš šį siūlymą.
Taip pat be jokių rimtesnių diskusijų atmestas ne kartą mūsų teiktas siūlymas pagaliau įvesti „Sodros“ įmokų lubas. Už socialinį draudimą mokame daug, o bėdai ištikus mainais gauname mažai. Visi ekonomistai sutinka, kad įvedę įmokų lubas paskatintumėme atlyginimų kilimą aukštos kvalifikacijos darbuotojams, jaunimui nereiktų geresnio darbo ieškoti Londone ar Berlyne. Tačiau kairieji šiam pasiūlymui vis nepritaria.
Kitas dalykas – būtina realiai pagerinti sąlygas verslui, bent jau nustatant sveiku protu paremtą pelno mokesčio mokėjimo tvarką. Naujos investicijos ar naujų darbo vietų kūrimas negali būti papildomai apmokestinamas kaip tai yra Estijoje, kur atlyginimai jau trečdaliu didesni nei Lietuvoje.
Augantis ir besiplečiantis verslas kuria geras darbo vietas. Didesnė konkurencija versle paprastai užtikrina didesnę algą žmonėms. Taigi konkurencija naudinga ne vien tuo, kad atpigina prekes lentynose. Kadangi pagal investicijas Lietuvoje vis dar esame tarp aiškių Europos autsaiderių, šią spragą būtina užkamšyti.
Kai pradėsime dirbti dėl žmonių ir pasirinksime aiškią mokesčių mažinimo ir ekonomikos bei investicijų skatinimo kryptį, rečiau kalbėsime apie tai, kad reikia boikotuoti prekybos centrus ar daužyti valdžios įstaigų langus. Tikiuosi, kad link to jau greitai žengsime.