Įvykus baisioms tragedijoms Lietuvos kaimuose ir ėmus ieškoti kaltininkų (kaip jau mūsuose įprasta), daugelis prisiminė, kad esama šalyje tokių žmonių kaip socialiniai darbuotojai. Kai kam palengvėjo – kaltininkai rasti! Netinkamai dirbo, nepakankamai stebėjo situaciją, laiku nesureagavo.
Kita vertus, teigiamas dalykas – vis garsiau imta kalbėti apie socialinių darbuotojų galimybes tinkamai atlikti savo darbą, susidoroti su tenkančiu krūviu, pagaliau – su pavojingomis situacijomis, kurios neišvengiamos dirbant su socialinės rizikos šeimomis, neretai turinčiomis problemų su alkoholiu.
Faktinė padėtis, kai Lietuvoje iki šiol vienam socialiniam darbuotojui dažnai tenka net 20 ar 30 rizikos šeimų, yra skandalinga. Atskirose šalies savivaldybėse kai kuriems specialistams trūksta transporto, pagaliau tiesiog nėra degalų, kad galėtų aplankyti šeimas.
Tai, kad socialinių darbuotojų darbas – ne iš lengvųjų, kad šiems specialistams tenka susidurti ir su žmonių agresija, niekam ne paslaptis. Specialistai turi atsakomybę identifikuoti rizikos šeimas, joms padėti, nepaisant to, pageidauja šie žmonės pagalbos ar ne. Apgailėtina tai, kad atsakingą misiją vykdantiems darbuotojams net nekompensuojami skiepai nuo, pavyzdžiui, tuberkuliozės.
Pažiūrėkime į statistiką. Visoje Lietuvoje vienas socialinis darbuotojas vidutiniškai rūpinasi 13-15 šeimų, tačiau yra savivaldybių, kur vienam darbuotojui priskiriama net 30 ar daugiau šeimų. Bet kuris socialinis darbuotojas pasakys, kad tokiam skaičiui žmonių net paskambinti kasdien neįmanoma suspėti.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija garsiai paskelbė, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. socialinių darbuotojų atlyginimai didės 70 eurų. Darbuotojams, kurių vidutinis atlygis nesiekia 500 eurų, tai turėjo tapti tam tikra paspirtimi. Tačiau kas nutiko realybėje?
Socialinių paslaugų funkciją perėmusios šalies savivaldybės ėmė „improvizuoti“. Pakėlus socialinių darbuotojų kategoriją (nuo 11-osios iki 13-tos), ne viena savivaldybė sugalvojo sutaupyti – panaikino specialistams iki šiol taikytus priedus, mokėtus už padidintos rizikos darbą. Kai kurie darbuotojai sako, kad iš 70 eurų padidinimo liko vos keliolika eurų prieaugis, kitiems alga net sumažėjo.
Kur trumpa, ten trūksta. Gaila, kai patys socialiniai darbuotojai apie šią apgailėtiną situaciją tyli arba kalba tik patyliukais. Ar turi įvykti dar viena tragedija, kad vėl išgirstume socialinius darbuotojus, jų problemas ir pripažintume, kad šie specialistai, esantys arčiausiai rizikos šeimų, yra esminis prioritetas?
Būtent socialinių darbuotojų darbo sąskaita savivaldybės sutaupo ne vieną dešimtį ar šimtą tūkstančių eurų per metus. Socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu nustatyta, kad savivaldybių sutaupytos lėšos gali būti panaudojamos „kitoms“ socialinėms reikmėms.
Klausimas – kodėl iki šiol savivaldybės tų lėšų neskiria motyvuojančiam socialinių darbuotojų skatinimui? Arba jeigu ir skiria pinigų, tai tik tai, kas lieka po savivaldybių finansinių skylių kamšymo.
Laikas pasirinkti prioritetus ir nustoti imituoti veiklą. Lietuva jau seniai pribrendo, kad socialiniai darbuotojai gautų orų ir pragyvenimą užtikrinantį atlygį. Jei reikalaujame specialistų atsakomybės, pirmiausia užtikrinkime tinkamas darbo sąlygas, neatiminėkime sąžiningai uždirbtų pinigų. Negalima taikstytis su tuo, kad vienai socialinės rizikos šeimai per savaitę valstybė skiria mažiau nei pusantros valandos dėmesio, o vaikui – vos po pusvalandį.
Socialiniams darbuotojams reikia suteikti dar daugiau atsakomybės ir realių priemonių padėti šeimoms. Neišradinėkime dviračio – užtenka perimti pažangių Vakarų valstybių patirtį. O jose socialiniai darbuotojai turi kur kas didesnius įgaliojimus, nei vien tik priimti sprendimą pervesti pašalpą į vadinamąsias maisto korteles.
Dalia Kuodytė, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narė, Liberalų sąjūdžio kandidatė į Socialinės apsaugos ir darbo ministrus