Pirma, noriu gyventi ir dirbti Lietuvoje, o ne užsienyje (kad ir kokia nuostabi Vakarų Europos aplinka, kad ir kokie įdomūs pokalbiai su viso pasaulio diplomatais ir kultūrininkais). Kaip sako mano mokytojas ir bičiulis Leonidas Donskis, “Gimtosios žemės neišsioperuosi”, ji reikalinga kaip vanduo. Kalbu už save, ne už daugybę kitų, kuriems taip neatrodo.

Padaryti Lietuvai norėčiau labai daug, bet pirmiausia – švietimo, kultūros ir mokslo situaciją bent per colį stumtelėti suomiškosios sampratos linkme. Tai didžiulis darbas.

Į politiką ne “einu”, o “grįžtu” – pustrečių metų darbo Penkioliktoje Vyriausybėje buvo labai dinamiška patirtis. Sutikau daug puikių žmonių, bendraminčių, pavyko ir nemažai nuveikti (kad ir kaip kritikuotume Kultūros Tarybą, ji yra neabejotinas proveržis kultūros politikos kontekste – skandinaviško, britiško tipo demokratijos, o ne senojo tipo nomenklatūros linkme; yra ir kitų darbų, bet čia ne vieta teikti ataskaitas 🙂 Jaučiau didelį palaikymą, paskatinimą. Nesu naivus, kad manyčiau, jog vėl tapsiu ministru, bet manau, kad ir kitose politinėse aplinkose galima būti naudingam.

Liberalų Sąjūdis man yra artima savo idėjomis politinė jėga, turiu joje daug bičiulių, su kuriais lengva bendrauti ir žmogiška prasme. Iki gegužės dvyliktosios šoko labai abejojau, ar grįšiu į politiką, bet dabar labai noriu būti su jais, kuomet šiai partijai yra sunkus laikotarpis, kai šitiek daug žmonių nuo jų nusigręžė (dėl vienos vienintelės istorijos, kurios baigtis dar visai neaiški). Noriu ir sau, ir kitiems įrodyti, kad lietuviškojo liberalizmo negali pakirsti vienas skandalas. Yra visas būrys puikių žmonių, daug jaunimo – man su jais pakeliui.

#uzliberalus