Pastaruoju metu tarptautinė bendruomenė, ypač Europos valstybės turi puikią progą naujai pažvelgti į savo užsienio ir saugumo politiką. Įvertinti tradicinių (karinių) ir naujųjų (asimetrinių, transnacionalinių) grėsmių saugumui dinamiką, jų glaudžias tarpusavio sąsajas ir poreikį nacionalinį saugumą suvokti ir vertinti platesniame – vidinių ir išorinių procesų kontekste, kartu su karinėmis grėsmėmis ir iššūkiais įvertinti informacinį, kibernetinį, energetinį saugumą. Užtikrinant nacionalinį saugumą svarbus tarptautinės teisės, tam tikro visuotinai sutarto normatyvinio / vertybinio pagrindo buvimas santykiuose tarp valstybių, tam tikrų iššūkių tiek subjektyvus, tiek objektyvus suvokimas ir gebėjimas į juos reaguoti. Tai garantuoja tarptautinės bendrijos ir tarptautinių santykių nuspėjamumą, santykių tarp valstybių tęstinumą, kuria pasitikėjimą bei mažina kylančias įtampas.
Lietuvos užsienio ir saugumo politika yra glaudžiai susijusi su šalies gynybos politika. Manau, Lietuvai išskirtinai reikšminga šalies narystė NATO ir ES, kolektyvinės gynybos principas ir transatlantinio saito stiprinimas Aljanse, glaudus bendradarbiavimas Šiaurės ir Baltijos šalių formate, geri santykiai su kaimyninėmis valstybėmis, glaudus bendradarbiavimas su JAV, dalyvavimas tarptautinėse operacijose, energetinio saugumo užtikrinimas. Lietuvai itin svarbi parama rytų Europos valstybių integracijai į Vakarų Europos institucijas (ES ir NATO), kuri yra laikoma būdu išplėsti Europos saugumo erdvę, pagrįstą demokratinėmis, liberaliomis vertybėmis ir užtikrinti stabilią, saugią ir nuspėjamą bendrą saugumo aplinką.
Jie žymi tam tikrą polinkį į specializuotą, pragmatišką užsienio politiką, pabrėžiama regioninė tapatybė užsienio politikoje.
Įvykiai Ukrainoje lėmė tam tikrą prioritetų ir dėmesio sutelkimą į „kietąjį“ – karinį saugumą ir grįžimą prie gyvybiškai svarbių šalies apginamumo klausimų, kolektyvinės gynybos ir transatlantinio saito.
Nacionalinis saugumas priklauso tiek nuo šalies vidaus politikos, tiek nuo išorės veiksnių, tačiau nacionalinio saugumo užtikrinimas negali būti atsiejamas nuo šalies užsienio ir gynybos politikos. Lietuvos narystė tarptautinėse organizacijose taip pat prisideda prie nacionalinio saugumo interesų stiprinimo ir įgyvendinimo. Ypač Lietuvai reikšminga narystė NATO, kurios kolektyvinės gynybos principas garantuoja šalies teritorinę gynybą agresijos atveju.
Šiandien tarptautinė bendrija susidūrė su situacija, kuomet viena regioninių galybių, JT Saugumo Tarybos nuolatinė narė – be abejo, tai Rusija – aneksavo kaimyninės Ukrainos dalį, destabilizavo padėtį Rytinėje Ukrainos dalyje, pradėjo telkti karines pajėgas dislokuodama karius ir modernią techniką, įskaitant priešlėktuvines gynybos sistemas prie vakarinių sienų.
Rusija, remdamasi nacionaliniais interesais, interpretuoja tarptautinius įsipareigojimus ir juos selektyviai įgyvendina, neigia bei ignoruoja kitas valstybes, apeina, ignoruoja ir pažeidžia tarptautinius susitarimus ar jų dalis, kurios Rusijai nėra palankios, taip nusižengdama ir pamindama esminius tarptautinės teisės principus – pagarbą nacionaliniam suverenumui, sienų neliečiamumui ir valstybės nedalomumui. Rusija, aneksuodama dalį kaimyninės šalies teritorijos bei destabilizuodama situaciją šalies dalyje, metė iššūkį regioniniam Europos šalių saugumui ir regioniniam stabilumui. Tarptautinė bendrija susiduria su situacija, kai kvestionuojama tiesa ir kai tiesos kvestionavimas tampa užsienio politikos tikslu.
Tad šiame partijų susitarime pabrėžtas siekis, reaguojant į „Rusijos agresyvios politikos keliamus iššūkius pasaulio, Europos ir ypač mūsų regionui“, „stiprinti bendradarbiavimą su JAV, ypač energetikos, ekonominio ir karinio saugumo srityse, (…) siekti nuolatinio JAV – o pagal NATO planus galimo ir kitų Aljanso valstybių – nuolatinio tiesioginio karinių pajėgų buvimo Baltijos valstybių teritorijose.
Mes į NATO ir Rusijos santykius žvelgiam pozityviai, tačiau labai atsargiai. Pastebima, kad Rusijos užsienio politikoje intensyvėja mėginimai įtvirtinti savo, kaip atgimusios didžiosios valstybės, statusą ir didinti įtaką tarptautinėje arenoje, ypač – posovietinėje erdvėje. Esmine kliūtimi siekti tarptautinės įtakos Rusijos vadovybė laiko NATO. Aljansas traktuojamas kaip tiesioginio pavojaus šaltinis. Rusijos veiksmai yra nukreipti į NATO, kaip potencialaus priešininko, silpninimą ir įtampos tarp jos narių didinimą.
Oficialiuose pasisakymuose Rusijos interesų pažeidimu neretai įvardijama NATO plėtra. Taip pat nerimą kelia prevencinių branduolinių smūgių iš Rusijos pusės galimybė. Rimtą susirūpinimą kelia agresyvi Rusijos užsienio politika, karinė doktrina, taip pat kariniai veiksmai Ukrainoje, destabilizuojantys šalies rytinę dalį, Krymo aneksiją, į Krymą perkeliant branduolines pajėgas.
Rusijos oficialūs pareigūnai ne kartą yra pareiškę, kad SSRS erdvėje turinti išskirtinių interesų, į kuriuos privalo atsižvelgti kiti tarptautiniai subjektai. Taip pat Rusija deklaruoja, kad jos netenkina dabartinė Europos saugumo architektūra, kuri esanti Šaltojo karo atgyvena ir turėtų būti keičiama atsižvelgiant į atsigaunančią Rusijos galią.
Tad drįstu teigti, kad NATO – Rusijos santykiai išsisėmė ir tai lėmė Rusijos požiūris į Aljansą ir nuosekli bei sisteminga gynybos ir užsienio politika, kuri iš esmės yra nukreipta prieš Aljansą ir kuria siekiama NATO susilpninti ir suskaidyti. Rusija bendradarbiaudama su NATO siekė ne tiek dialogo, kiek strateginio pranašumo, idealiu atveju tai būtų „veto“ teisės įgijimas NATO sprendimams.
Tai kelia Baltijos valstybių nerimą ir netikrumą dėl jų nacionalinio saugumo, taip pat kyla diskusijos ir klausimas, kiek NATO pasirengusi apginti Baltijos šalis išorės agresijos atveju. Kadangi Lietuvos saugumas ir apginamumas tiesiogiai susijęs su Aljanso kolektyvine gynyba ir atgrasymo politika, o tam reikalingas stiprus Aljansas ir JAV karinių pajėgų išlaikymas Europoje, Rusijos siekiai silpninti ir skaidyti Aljansą yra prieštaraujantys Lietuvos nacionaliniams interesams.
Tiek NATO, tiek ir Lietuvai įvykiai Ukrainoje buvo stipri paskata rimčiau pažvelgti į savo gynybą. Lietuvos parlamentinės politinės partijos, reaguodamos į įvykius Ukrainoje, sutarė padidinti šalies gynybos finansavimą. Kad bus vykdomas užsienio politikos tęstinumas, užtikrinantis kuo geresnę bendradarbiavimą su kaimynais, stipresnę sanglaudą su ES ir NATO valstybėmis narėmis. Partijų susitarimas – nuosekliai didinti finansavimą krašto apsaugai ir laikytis mūsų šalies tarptautinių įsipareigojimų.
Svarbu ne tik tai, kiek lėšų yra skiriama šalies gynybai, tačiau ir tai, kaip jos panaudojamos siekiant stiprinti ir atnaujinti šalių gynybos pajėgas ir užtikrinti nacionalinės gynybos sistemų funkcionavimą ir pasirengimą. Gana reikšminga tai, kad šalies gynybos biudžete įsigijimų ir infrastruktūros plėtra sudaro tik 11 proc. Tai nėra unikalus reiškinys, pastaruoju metu didžiosios Aljanso narių dalies gynybos išlaidų proporcinė dalis skirta personalo išlaikymui ir ginkluotės atnaujinimui buvo gana panaši.
Be tradicinių konvencinio pobūdžio konfliktų ir įtampos židinių, vis didesnę žalą valstybių nacionalinio saugumo interesams daro transnacionalinio pobūdžio procesai ir reiškiniai – terorizmas, kibernetinės atakos, piratavimas ir kiti. Kai kurie minėti procesai ir reiškiniai turi tiesioginį neigiamą poveikį Lietuvos nacionaliniams saugumui. Dalis šių globalių procesų ir reiškinių turi neigiamą poveikį ES ir NATO narių saugumui, taip pat netiesiogiai veikia ir Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Aljansas vis daugiau dėmesio ima teikti hibridinio karo elementams (kuomet greta karinių priemonių taikomos netradicinės, mažiau pastebimos priemonės – manipuliavimas visuomenės nuomone, kibernetinės atakos, ekonominiai svertai, energetiniai pažeidžiamumai, informacinės atakos ir pan.). Lietuvoje taip pat daugiau dėmesio imama teikti informaciniam saugumui (taikomas sistemiškesnis požiūris), kibernetiniam saugumui, nepamirštama ir energetinio saugumo svarba.
Reaguodama į hibridinio karo grėsmes Lietuva suformavo dvi greito reagavimo kovines grupes, kurios galės būti dislokuojamos ir taikos metu, reaguojant į grėsmes, tokias kaip tautinių mažumų kurstymas, provokacijos, nevalstybinių ginkluotų organizacijų bei grupuočių išpuoliai, neteisėtas valstybės sienos kirtimas, karinio tranzito procedūrų pažeidimas, neramumai kaimyninėse šalyse ir pan. Taip pat imta daugiau dėmesio skirti informaciniams ir kibernetiniam saugumui.
Parlamentinių politinių partijų susitarimas dėl 2014-2020 m. Lietuvos užsienio, saugumo ir gynybos politikos įgyvendinimo turi išskirtinę reikšmę valstybės politikos formavime. Tai itin reikšmingas ir svarbus dokumentas, tačiau turime žvelgti į priekį, kelti sau naujas užduotis, atsižvelgiant į laikmečio diktuojamus naujus iššūkius.
Arminas Lydeka, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys, Europos reikalų komiteto vicepirmininkas, Liberalų sąjūdžio kandidatas į teisingumo ministrus