Vienas garsiausių haiku poetų, Matsuo Basho (1644-1694), pataria, jog tie, kurie jaučiasi nuliūdę ir apie tai norėtų parašyti eilėraštį, neturėtų to daryti skruostais dar riedant ašaroms, o širdžiai – plyštant iš skausmo. Jiems, sako Basho, derėtų liautis verkti, numalšinti skausmą ir tik tuomet, tauriai kontempliuojant liūdesį, imtis plunksnos. Rašydamas apie Leonidą, nusprendžiau šiuo japonų poeto patarimu pasinaudoti, mat ir jam pačiam pernelyg egzaltuotas kalbėjimas ad hominem, manau, nebūtų patikęs.

Mus siejo sena ir artima draugystė, bet šio kiek uždelsto in memoriam teksto tikslas nėra mėginimas įsiamžinti šalia ne laiku išėjusio išskirtinai talentingo žmogaus. Rašau visų pirma siekdamas konstatuoti (gal vien subjektyvų) faktą, kad staigus Leonido Donskio nuščiuvimas atvėrė nemenką tuštumą sferoje, kurioje bet koks pauzių ar tiesiog šiaip nutylėjimų buvimas yra ne tik liūdinantis, bet ir labai bauginantis. Sykiu šis tekstas yra mano mėginimas pasipriešinti Leonido minčiai, kad Lietuva yra perėjusi į „organizuotos užmaršties tarpsnį“.

Leonido netektis buvo tarsi skaudžiausias ilgos praradimų virtinės akcentas. Apibendrindamas praėjusius 2016-sius, garsaus britų savaitraščio The Economist apžvalgininkas sako, jog liberalams tai buvo daugybės pralaimėjimų ir nusivylimų metai. Pradedant Brexit‘u ir Trumpo išrinkimu, baigiant vis gilėjančia Sirijos tragedija, iššūkiais demokratijai Vengrijoje ir Lenkijoje bei sparčia Turkijos reislamizacija, lydima masinių įkalinimų; tai vos kelios priežastys, dėl kurių liberalai galėtų jaustis itin sutrikę. O lietuviškąjį liberalizmą pernai ištiko tikras šokas – būsimuoju premjeru ir net prezidentu tituluoto Liberalų Sąjūdžio lyderio Eligijaus Masiulio politinis susinaikinimas gegužę ir garsiausio lietuviškojo liberalizmo teoretiko (ir buvusio ALDE frakcijos europarlamentaro) Leonido Donskio mirtis rugsėjį. Liberalams pradėtos rašyti epitafijos, bet ir tvirtesnį tikėjimą jų ateitimi išlaikiusieji netryško dideliu entuziazmu vertindami tiek pakitusią aplinką, tiek ir ateities perspektyvas. Vis dėlto net ir didžiausiam liūdesiui ar skepsiui pasidavusieji giliai širdyje suvokė, kad liberalių vertybių poreikis ir liberalios laikysenos būtinybė niekur nedingo – labiau nei bet kada ir būtent dabar apie jas privalo būti diskutuojama, jos būtinai turi būti ginamos.

Tad kas buvo svarbu Leonidui Donskiui, visiškai tiesiai save vadinusiam liberalu?

Leonidas visų pirma tikėjo netobulu žmogumi, palikdamas jam teisę klysti. Nei kaip dėstytojas, nei kaip bičiulis, Leonidas nekalbėjo sentencijomis ir apibrėžimais, nenutraukdavo pašnekovo ir nemėgino remtis savo autoritetu – visuomet jautei, kad atsiveria erdvė diskusijai, o ne proga „bėgti paskui Mokytoją“ nujaučiant, kad taip ir neprisivysi. Tiesa diskusijoje turėjo būti aptinkama palaipsniui, savo įnašą teikiant visiems jos dalyviams ir šitaip realizuojant pamatinį filosofijos principą – konstatavimą, jog „dar nežinai“. „…aš ginu liberalizmą ir jo svarbiausią bruožą – kritinės distancijos su pačiu savimi pojūtį, savikritiką ir netikėjimą tuo, kad tu esi pranašesnis už kitus žmones“, sakė Leonidas.

Sokratas, kukliai save vadinęs „tiesos pribuvėja“, t.y. padedančiuoju gimti tiesai (priešingai nei „tiesos žinotojai“) šį principą įtvirtino kaip vieną svarbiausių visos Vakarų civilizacijos atraminių polių. Žinoma, tai visai nereiškia, kad posokratinė Europa šio principo vėliau nėra daugybę kartų gėdingai išdavusi, bet ištisa plejada Vakarų intelektualų daugiau ar mažiau save su juo siejo ir stengėsi jo paisyti.

Apie tai savo garsiame tekste „Aš dūstu“ įtaigiai kalba Leonido Donskio bičiulis ir bendražygis Tomas Venclova, plėtojantis savo  komentarą Aristofano dramos „Debesys“ paraštėse. Joje vaizduojama Strepsiado ir Sokrato priešprieša, pasibaigusi tuo, jog Strepsiadas, „patriarchališkai doras žemdirbys , kurio sūnus […] pasidavė naujoms madoms ir dėl to kelia tėvui nerimą“, padega „mąstyklą“ – vietą, kurioje Sokratas savo laisvomis diskusijomis „ardo moralę ir nuodija jaunimo protus“. T.Venclova tvirtina, kad istoriškai laimėjo Sokratas ir jo sekėjai – t.y. tie, kurie išpažįsta skepticizmą, laisvą mąstymą, tradicinių vertybių kritiką ir globalizmą. Tačiau atgręžęs žvilgsnį į Lietuvą, Venclova sutrinka: „Deja, šiandien Lietuvoje, kaip ir sovietmečiu, man knieti pakartoti Sokrato žodžius iš Aristofano komedijos – „Aš dūstu“. Turbūt ir pats Vytautas Kavolis juos pakartotų. Beveik visi garsieji mūsų intelektualai pasuko arba pradeda sukti ne Sokrato, o Strepsiado keliu, nors jau du tūkstančius penkis šimtus metų – ir ne be pagrindo – manoma, kad intelektualui labiau dera Sokrato kelias. Kalbama apie tradicines Lietuvos vertybes, kurios yra priešingos ir priešiškos abejotinoms Europos bei globalizmo vertybėms.“ Bet šioje jam slogioje situacijoje Venclova pripažįsta, jog „Leonidas Donskis – vienas iš nedaugelio mūsų intelektualų, kuris dar neatmetė Sokrato priesaikų“.

Galimybė tiesiogiai paklausinėti Sokrato mokinius mums neprieinama, bet Donskis, drįsčiau teigti, savo studentams be nepaprastai įdomių diskusijų filosofijos, idėjų istorijos, literatūros ar politikos temomis gebėdavo pasiūlyti ir šį bei tą daugiau – jis puikiai išmanė meną, kultūros istoriją, o ir pats buvo menininkas – grojo gitara, pianinu ir turėjo sodrų, išlavintą balsą. Tad kiekviena intelektinė puota su Leonidu jo studentams tapdavo dar ir estetikos pamoka bei kultūros fiesta – absoliučiai unikalus derinys ne tik Lietuvos mastu. Neretai, kai Leonidas su žmona Jolanta darniai traukdavo „Keistuolių teatro“ dainą „Australija“ pagalvodavau, kad tai – geriausia, ką Lietuva gali pasiūlyti: savanoriškai susibūrusių, laisvų žmonių bendruomenę, kurioje netyla įdomios diskusijos, skamba puiki muzika ir tarpsta linksmas, geranoriškas bendravimas. Beje, Leonido meilė menui yra pasireiškusi ir labai rimtu bendradarbiavimu su pripažintais kūrėjais – Oskaru Koršunovu, Petru Geniušu, Arkadijumi Gotesmanu, Petru Vyšniausku ir kitais. Tokio bendradarbiavimo vaisiai mūsų visuomenėje yra gerai žinomi, tad dėl vietos stokos jų čia neaptarinėsiu.

Leonidas Donskis buvo tikras miesto kultūros žmogus, giliai analizavęs ją ir kaip teoretikas (jo studentai negalėtų pamiršti puikių paskaitų apie Williamo Lethaby ir Lewiso Mumfordo miesto teorijas), o taip pat mėgavęsis didelių ir mažų Europos ir pasaulio miestų teikiamais turtais kaip kultūros gurmanas. Gili ir nuosekli Leonido meilė kultūrai, pagarba kūrybiniam talentui buvo esminė ir neatsiejama jo pasaulėžiūros dalis. Jis tvirtai tikėjo, jog menas ir kultūra yra ne tik prasmingiausias laisvalaikio praleidimo būdas, didelis malonumas, bet ir raktas į susikalbėjimą ten, kur jokie kiti raktai durų į bendravimą jau nebeatrakina. Būtent todėl, jo įsitikinimu, „europinės civilizacijos simbolinį kodą – galios, tikėjimo ir kūrybos sąjungą“ tobulai įkūnija būtent istoriniai Nyderlandai, kuriuose klesti „atvira ekonomika, globali prekyba, iš esmės įsigalėję modernūs menai, aukšta kultūra, universitetai, rafinuota diplomatija – tai, kas šiandien Europoje vadinama „minkštąja“ galia“.  Leonidas gėrėjosi įvairiapusiu, universaliu talentu Jano van Eycko ir Peterio Pauliaus Rubenso, kurie, būdami meno genijais, tampa politikais ir diplomatais. Europa, pasak jo, savo kultūra įveikdavo politinę neapykantą. Neapykantos įveikimas, galimybė kalbėtis be pykčio buvo esmiškai svarbi Leonidui Donskiui, kurio tėvo beveik visa giminė tapo kietosios galios, persmelktos neapykanta ir pykčiu, aukomis Butrimonių miškuose.

Neatsitiktinai angliškai parašytos monografijos „Neapykantos formos“ vienu iš epigrafų Leonidas pasirenka Ludwigo Wittgensteino citatą, kurioje neapykanta siejama su tuo, jog „mes atkertame save nuo kitų“, t.y. situacijos, kurioje apie jokį pokalbį ar bendravimą net nekalbama, o visa knyga dedikuojama Česlavui Milošui, „kurio darbai tarsi tiltai jungė individus, visuomenes ir kultūras“. Vien tai, jog kūrėjas galėtų imtis tokius tiltus statyti, liudija apie jo ar jos išankstinį tikėjimą bendražmogiškų sąsajų galimybe ir drąsą atsiverti kitokiai patirčiai. Atsivėrimas kitokiai patirčiai visuomet susijęs su tam tikra netikrybe ir rizika, o dauguma juk mėgsta greitus ir paprastus sprendimus ar, kiek juokaujant, sistemą „savas – svetimas“. Tačiau Leonidas Donskis nebuvo naivus akademikas-pacifistas rožiniais akiniais, jis puikiai suvokė, jog pykčio tramdymo tiek savyje, tiek ir aplinkiniuose projektas yra ne intelektinis nuotykis, o alinantis kasdienis – visų pirma švietėjiškas ir visuomeninis – darbas. Leonidui, kuriam neretai buvo prikaišiojama jo žydiška kilmė, „neapykantos tramdymo“ pastanga nebuvo vien teorinis nuotykis – pavyzdžiui, vien istorinė daugelyje valstybių sąmoningai kurtų organizuotos neapykantos sistemų, kurias jis puikiai išmanė, analizė (neapsiribojant garsiuoju „priešų ieškojimu“ XX a. režimuose – hitlerinėje Vokietijoje ir stalinistinėje Rusijoje). Niekuomet nebuvęs vien saugiu akademinio dramblio kaulo bokšto gyventoju, Leonidas aktyviai dalyvavo visuomeniniuose projektuose, kuriuose, kaip Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ skelbiamose Tolerancijos žmogaus nominacijose, savo laikysena ir žodžiu skatino stoti „prieš ksenofobiją bei antisemitizmą, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakyti prieš radikalizmo apraiškas bei prietarus politiniame – visuomeniniame Lietuvos gyvenime“. Simboliška, kad šis fondas šiemet paskelbė apie Leonido Donskio vardo premijos įsteigimą, kuria bus apdovanojami žmonės už viso gyvenimo nuopelnus tolerancijai.

Ar Lietuvos visuomenė šiandien susiskaldžiusi, ar stokoja empatijos? Regis, kad taip. Ir man atrodo, kad Leonido pastangos vienyti visuomenę, iš visų jėgų ieškant būdų kalbėtis net ir su labai į save nepanašiais, iš visų jėgų teigiant individo laisvę, kovojant su laisvos saviraiškos varžymu, nepagarba žmogui, nepasitikėjimu juo, yra kaip niekad aktualios. Lietuviškojo politinio ir kultūrinio gyvenimo kokybei labai praverstų ir Leonido Donskio tekstų nuolatinis pasiskaitymas. Kad ir šio mažo puikaus tekstelio „Liberalizmas ir liberaliosios vertybės Lietuvoje“, rašyto 2006 metais, išreiškiant gilią simpatiją naujai besisteigiančiam Lietuvos liberalų sąjūdžiui ir savotiškai, palinkėjimų forma, suformuluojant pagrindinius programinius jo uždavinius: žodžio laisvės gynimą, bet kokio centralizmo ir monopolizmo kritiką, žvilgsnį ne tik Vilniaus, bet ir regionų kryptimi. Per 11 metų nė vienas šių palinkėjimų nėra praradęs aktualumo.

Šį savaitgalį įvyksiančioje Vilniaus knygų mugėje Leonidas turėjo moderuoti diskusiją „Žodžio laisvė ir neapykantos kalba“, pokalbį tarp dviejų garsių rašytojų – islando Sjono ir esto Reino Raudo. Nesunku įsivaizduoti, kaip elegantiškai ir virtuoziškai jis būtų šį įvykį surežisavęs ir įgyvendinęs – žodžio laisvės ir kitų žmogaus teisių temoje jautėsi kaip žuvis vandenyje, buvo tiesiog nepakeičiamas. Vis dėlto gyvenimo ir knygų mugė turi tęstis, o tai reiškia, kad ir netobulai, Leonido projektų turi imtis kiti. Visomis išgalėmis kovojęs su užmaršties kultūra, jis nebūtų pritaręs pauzių ir nutylėjimų įsigalėjimui, be to – Leonidas paliko mums teisę klysti. Šią teisę pasilieku ir sau. Prisijunkite prie diskusijos.