Į Europos politinį žemėlapį agresyviai įsiveržusiai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei verkiant trūko žmonių, ypač tų, kurie šiandienos kalba tariant, būtų papildę kvalifikuotą, nagingą, kūrybišką, raštingą miesto žmonių sluoksnį”, – rašė garsus istorikas Egidijus Aleksandravičius.
Ši frazė nūdienės Lietuvos demografinės krizės akivaizdoje skamba labai atpažįstamai ir aktualiai. Ar mūsų valstybė šiandien yra patraukli kūrybiškiems ir raštingiems savo pačios ir užsienio šalių žmonėms?
Žinoma, kad kaip ir į daugelį panašių, gan abstrakčiai skambančių, klausimų galima atsakyti „ir taip, ir ne“ – ir rasti pakankamai statistinių duomenų abiem atsakymo variantams pagrįsti. Tačiau demografinė krizė vis gilėja: su tuo neįmanoma ginčytis, nes tai – kas pusmetį mums į akis bloškiami nejaukiai dideli, visuomenės tirpimą liudijantys skaičiai. Tad darau išankstinę prielaidą, kad šiandien Lietuva tokiems žmonėms yra labiau nepatraukli ir klausiu, kodėl?
Tas gajus virusas
“Kitokie” Pradėsiu nuo paauglystės prisiminimų iš savo gimtojo Kauno.
Daugelis, bet ne visi, žino, jog kadaise Kaune buvo nukalta ir ilgą laiką egzistavo kitą asmenį apibūdinanti frazė: „jis/ji yra prie meno“. Prieštaraujant visoms įmanomoms lietuvių kalbos istorijos ir žodžių darybos normoms, tokie asmenys trumpinant tiesiog buvo vadinami „priemeniais“ bei „priemenėmis“. Nustebote? Tuoj paaiškinsiu šio „termino“ reikšmę.
Gal kiek kitaip nei jūs tikitės, šis apibūdinimas reiškė „trenktas/trenkta“, „neformatinis/-ė“, „autsaideris/-ė“. Nieko bendra su menine kūryba ar netgi meno vadyba, o tuo labiau – su vestibiuliais ar pirkių priemenėmis. O gal ir turėjo kiek bendro: kas galėjo užsiimti menu Kaune kokiais 1983-siais, jei ne visiškai prie „normalių žmonių“ nepritampantis, trenktas? Šalia tokio apibūdinimo dar sklandė įsitikinimas: „Jei Laisvės alėja eina žmogus ir plačiai šypsosi, tai jis – arba psichas, arba užsienietis“.
Gal kiek blogesnė aplinkybė buvo ta, kad „priemeniai“ už savo demonstruojamo garderobo ar šukuosenos ypatumus anuomet galėjo net į kailį gauti. Ir gaudavo. Ir ne kartą. Tokios tendencijos vyravo aštuntojo ir devintojo praeitojo amžiaus dešimtmečio Kaune. Su Vytauto Didžiojo universiteto atsikūrimu daug dalykų pasikeitė, vėliau buvo išmėžtos ir Kauno kriminalinio pasaulio pakampės, bet prisiminimų neištrinsi – kaip iš dainos žodžių.
Taip, kalbu apie sovietmetį. Bet, manau, visi klystume galvodami, kad homo sovieticus virusas išnaikintas kartą ir visam laikui. Kai kurie virusai žmogaus (ar visuomenės) organizme gali tykiai tūnoti labai ilgą laiką – laukdami imuninės sistemos nusilpimo. Kai kurie virusai mutuoja, įgyja giminiškas formas – pavyzdžiui, homo sovieticus virsta aršiu nacionalistu ar šiaip ksenofobu. Ne paslaptis ir tas faktas, kad tamsos padarai pasiautėja ir šių dienų lietuviškuose socialiniuose tinkluose, kviesdami naikinti kitokius nei jie.
Kokia kaina mokama už (ne) toleranciją?
Kaunietiškieji prisiminimai iškilo iš užmaršties duodant interviu jaunai žurnalistei apie Kultūrų raiškos įvairovę ir jos apsaugos bei sklaidos svarbą. Taip, esama tokios UNESCO konvencijos, kurią yra ratifikavusi ne tik Lietuva, bet ir visa ES, bet tikrai nesiruošiu jūsų, mieli skaitytojai, varginti konvencijų straipsniais ir pastraipomis. Svarbiau pats principas: už įvairovę ar prieš ją?
Žurnalistė taip ir paklausė: ar Lietuva yra gera terpė kultūrų raiškos įvairovei plėtoti? Taigi beveik sugrįžtame prie anksčiau kelto klausimo – ar mūsų kraštas yra gera terpė kūrybiškiems ir raštingiems? Ir ar geras dabar laikas Lietuvai tai įvairovei atsiverti labiau? Galima, žinoma, ir radikaliau suformuluoti klausimą (kaip jį man kažkada pateikė visiems gerai žinomas žurnalistas ir rašytojas Rytis Zemkauskas): ar Lietuva šiandien ištvertų Salvadorą Dali? Jei atvirai, manau, kad ne. Bet nebūkime tokie maksimalistai – patyrinėkime kiek žemesnius tolerancijos registrus (šį kartą aplenkdami ir lietuvių neapykantos „Krantinės arkai”, garsiajam „Vamzdžiui“, problematiką).
Ką reiškia, kad kažkokia valstybė ar miestas yra „patraukli vieta“ ar „gera terpė“? Visų pirma – tai emocija. Jei žmogus nuolat jaučiasi nužvelginėjamas, lydimas užgaulaus krizenimo, atsimuša į atvirai nedraugišką žvilgsnį, atsainų bendravimą, jis/ji šiuos požymius neišvengiamai priskirs „netinkamai terpei“. Nebūtina gauti į kailį kaip mano nupasakoti „priemeniai“ (nors nutinka ir kraštutinių atvejų). Netikite, kad emocijos svarbios? Paskaitykite keliautojų atsiliepimus – kaip į juos pažiūrėjo, kaip kalbėjosi, kaip aptarnavo, t.t. Keliautojo įspūdžiai labai trumpalaikiai, o ką kalbėti apie žmones, kurie svarsto apie ilgalaikį įsikūrimą?
Sakysite, kad tai duotybė – tiesiog mūsų visuomenė šiuo metu pasižymi būtent tokiu tolerancijos ar atvirumo įvairovei laipsniu ir taškas. Bet tai – tinginio atsakymas. Kodėl vienose kavinėse jus aptarnauja gerai ir jūs jaučiatės ne tik skaniai pavalgę, bet ir maloniai pabendravę, o iš kitų norisi bėgti neatsigręžiant? Todėl, kad vienos kavinės yra pasiruošusios svečių priėmimui, o kitos į tokius “niekus” kaip personalo mokymai ir nuolatinis kvalifikacijos kėlimas atsako įprastu „neturime resursų“. Blogiausia, kad jos ir toliau jų neturės, nes niekas nenorės jų atnešti. Valstybės nėra kavinės, bet tam tikri principai yra bendri visiems – dedamos pastangos, mokymai, integracijos programos, darbo rinkos reakcija.
Su šia problema skirtingos valstybės susitvarko labai skirtingais būdais. Vienose kaip iš snaudžiančio ugnikalnio lava išsiveržia nacionalizmas, ksenofobija ir „tėvynainių gynimai“ kitose valstybėse, puikiai pasitarnaujantys populistų elektoratams plėsti. Nevardysiu jų pavardžių ir pavadinimų – juos kasdien linksniuoja lietuviškoji ir pasaulinė spauda; nerimo pojūtis stiprėja, bet aiškumo dėl išmintingo veiksmų plano ateityje nė kiek nepadaugėja. Labai dažnai į argumentus numojama ranka, net nepradėjus į juos gilintis. Na ir kas, kad uždarumas gali atnešti trilijoninių nuostolių ar išblokšti ištisą valstybę iš civilizuotų narių klubo – susigrąžinsime savo valstybę išvalytą nuo parazitų bet kokia kaina, rėkia įtūžusi minia.
Sąmoningai neliečiu finansinio šios problemos aspekto – esą gerai kilstelėjus algas, tiek emigrantai, tiek kvalifikuoti užsienio specialistai tiesiog plūstelės į Lietuvą. Taip, ori gerovė labai svarbu, bet yra ir labiau esminių problemų. Juk daugelio skeptikų nusiteikimo prieš Europos Sąjungą niekaip nepaveikia tas neatremiamas faktas, jog iš ES gaunamos lėšos sudaro milžinišką mūsų disponuojamų lėšų dalį? Nuskamba ir jokių blaivaus proto kriterijų neatitinkantys raginimai išsižadėti europinių vertybių (o sykiu, žinoma, į mūsų ekonomiką įsiliejančių milijardų eurų).
Lietuva privalo bet kokia kaina atsilaikyti prieš pagundą išleisti į laisvę neapykantos kitokiems demonus. Rasizmo ir ksenofobijos virusai pasyviai glūdi beveik kiekviename žmoguje, kaip jau sakiau – laukdami imuninės sistemos nusilpimo. Stiprinkime savo atsparumą. Būdai seniai visiems žinomi – švietimas ir atvira, argumentais pagrįsta, diskusija, o kur neišvengiama – ir ryžtingas teisėsaugos įsikišimas. Apie tai privaloma kalbėti nuo darželių iki mokyklų, neišvengiamai turi būti sukurtos sklandaus (sklandesnio nei iki šiol) atvykėlių integravimo į visuomenę programos. Už Vingių Jono vangumą teks sumokėti didelę kainą. Ir pabusti reikia būtent dabar. Atskiri atvejai teikia daug vilčių. Ypač džiugiai nuteikia garsaus žurnalisto Andriaus Tapino šiomis dienomis socialiniuose tinkluose paskelbta žinia apie pergalę kovoje su neapykantos kurstytojais. Tokie atvejai neturėtų būti pavienės išimtys.
Prisiminkime tą faktą, kad garsiojo kompanijos “Apple” įkūrėjo Styvo Džobso (Steve Jobs) biologinis tėvas buvo pabėgėlis iš Sirijos. Ar pajėgiate įsivaizduoti mažą sirų berniuką, šiuo metu besimokantį lietuvių kalbos Ruklos pabėgėlių stovykloje, paauglystėje pasisemiantį įkvėpimo Kauno “Mokslo saloje”, užaugantį ir baigiantį studijas Kauno technologijos universitete, vėliau sukuriantį šiuolaikinių technologijų įmonę, išgarsinančią Lietuvą visame pasaulyje? Nepajėgiate? Siūlau labiau lavinti fantaziją.
Populiariame seriale „Sostų karai“ jaunas herojus numoja ranka į naujieną, jog gretimoje karalystėje pasirodė drakonas. „Tai neįmanoma – drakonai išmirė prieš tūkstančius metų“, – sako jis. Bet drakonas jau išsiritęs iš kiaušinio – auga ir stiprėja.
Šiandien pasaulyje siautėja ankstyvuosius viduramžius primenantys visa naikinantys barbarai. Jų atsiradimas šalia mūsų 21 amžiuje atrodo lygiai taip pat neįtikėtinai kaip minėto serialo drakono gimimas. Spaudoje prieš keletą metų pradėjo mirgėti pranešimai, kurie niekuo nepriminė anksčiau kada nors regėtų. Ir jie buvo šiurpesni ir bjauresni už anksčiau regėtuosius. Muziejuose daužomos skulptūros? Sprogdinamos pasaulio paveldo vietovės, šventyklos? Religijos vardu prisidengęs banditas nušauna stomatologę, nes ji, taisydama jo dantis, neprisidengė… rankų pirštinėmis?
O tuo pat metu, visai neseniai, vienoje pačių civilizuočiausių pasaulio valstybių, rytų europiečiai vadinami „parazitais“, raginami krautis daiktus, užpuolami viešajame transporte, apliejami alumi. Gal jie netrukus viešumoje privalės rodytis vien segėdami kokią žvaigždę ant krūtinės? Visa tai primena laikus, žinomus tik iš knygų – mano gyvenamu laikotarpiu tokio ksenofobijos siautėjimo nebūta. Išpūtę akis stebime šį danse macabre – kaip reaguosi, Lietuva?
Sykiu ir nedemonizuokime savojo krašto – ne vienam keliautojui jis atrodo beveik rojus (tokią nuomonę iš labai išmintingo Prancūzijos piliečio visai neseniai girdėjau savo ausimis). Šiandien gausu tikrai pozityvių ženklų, liudijančių mūsų visuomenės narių proto šviesėjimą, tolerancijos ir humanizmo augimą. Bet kartais blaiviam protui prarasti tereikia akimirkos. Norisi tikėti, kad tokia akimirka mūsų valstybės neištiks. Didele dalimi tai priklauso nuo mūsų pačių atsparumo ir sugebėjimo teisingai pasirinkti. Jei teisingai pasirinksime mes, mus netruks pasirinkti kūrybiški ir raštingi – o jų skaičius niekuomet nebus pernelyg didelis. Neužtrenkime durų