Visi suprantame, kad sveikata yra svarbiausias turtas ir ja reikia rūpintis labiausiai. Nustebsite sužinoję, kad receptinių vaistų kompensavimo gyventojams tvarka iš esmės prastai peržiūrima ir realiai nepertvarkoma nuo pat jos atsiradimo – daugiau nei dvidešimt metų.

Šis klausimas mums labai svarbus ir liečia daugelį mūsų – 2015 metais kompensuojamuosius vaistus, Valstybinių ligonių kasų duomenimis, įsigijo 1,2 milijono arba 40% visų Lietuvos gyventojų. Dar vienas faktas – pacientai už vaistus primokėjo 54 milijonus eurų, arba po 45 eurus kiekvienas juos pirkęs. Suma, kurią kiekvienas pacientas primoka nuolat auga ir kaip suprantu vėl augs nuo balandžio mėnesio vidurio. Deja, ši nemaloni žinia mus vėl užklups netikėtai ir pacientai bus palikti vieni su dar kartą augsiančiomis savo sveikatos palaikymo išlaidomis.

Man, jau daugiau nei 25 metų dirbančiam gydytoju, kyla klausimu, kodėl skirtingų ligų gydymas yra kompensuojamas skirtingu valstybės indėliu ir, galiausiai, kodėl naujausio ir efektyviausio vaisto pacientui tenka laukti metų metus – bene ilgiausiai Europos Sąjungoje.

Žmogus negali pasirinkti savo ligos, tačiau dabartinėje sistemoje yra taip, kad vienų ligų gydymas yra valstybės kompensuojamas visu 100% o kitų – tik pusė. Ar sąžininga sakyti kad, tarkime, astma sergančio žmogaus liga yra dvigubai svarbesnė nei, tarkime, sergančio podagra?

Koks ministerijos klerkas turėtų sąžinės tai pasakyti pacientui į akis?

Šis sistemos neskaidrumas liečia kiekvieną iš mūsų ir tai reikia keisti, kaip ir naujų, inovatyvių vaistų įtraukimo į kompensuojamųjų vaistų sąrašą tvarką, kad inovatyvių vaistų ir modernių gydymo būdų  nelauktume kelis kartus ilgiau nei daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių? Skamba baisiai, bet šiuo atveju frazė „laukiant ir numirti galima“ įgauna visai kitą, juodą prasmę.

Visa tai mus veda prie paties svarbiausio momento – pacientų gydyme nebeliko žmogaus, tik biudžeto eilutės ir lėšų paskirstymas, kurį vykdo valdininkai, tik sau aiškiais principais sprendžiantys, kokia liga svarbesnė ir labiau verta gydymo. Taigi, pats svarbiausias uždavinys – sugražinti pacientą ir jo interesus į sveikatos apsaugos sistemą.

Dabar, kai visi vienodai suprantame klausimo svarbą pakalbėkime apie tai, kas svarbiau – kaip mes spręsime šitą klausimą. Gal racionalu nekūrti naujų darbo grupių, nesamdyti brangių ekspertų ir nebandyti išrasti išrastą, o paimti ir pasinaudoti ta vedančių pasaulio ir Europos Sąjungos valstybių patirtimi ir žiniomis, kurios veikia ir įrodė savo pranašumus ir patikimumą.

Spręsdami, kiek pinigų skirti ligų gydymui visų pirma žiūrėsime į ta liga sergančius pacientus, kad neatsitiktų taip, kaip dabar būna – sunkia onkologine liga sergančiam žmogui per vidurį gydymo tenka arba už savo ir savo artimųjų paskutines santaupas pirkti vaistus arba tiesiog nutraukti gydymą ir, tikėtina, susidurti su pačiom baisiausiom pasėkmėm. Priežastis paprasta: gydymui numatytų pinigų užtenka, tarkime, 14,2 žmogaus (!). Nepasiseka tam kuris tampa „0,2“. Laikas suprasti, kad žmogus ir jo sveikata nėra statistinė paklaida.

Sekantis sprendimas – bandyti supaprastinti naujų, inovatyvių vaistų įtraukimo į kompensuojamuosius tvarką. Tarkime, jei vaistas yra laikomas veiksmingu ir efektyviu Vokietijoje, Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje, ar tikrai mums reikia dar vienos komisijos kuri per porą mėnesių konstatuotų tokį patį faktą?

Kai kalbame apie skaidrumą ir paprastumą – sprendimai turi būti aiškūs. Visų pirma – kiekvienam etapui, sprendžiant dėl vaistų įtraukimo į kompensuojamųjų sąrašus privalo būti nustatytas konkretus terminas, kurio privalu laikytis. Taip, jie yra ir dabar, tačiau jų nėra laikomasi. Šį klausimą galima išspręsti paprastai – jei sprendimas nėra priimamas per įstatyme numatytą laiko tarpą – pareiškėjo pateikta užklausa gali būti laikoma priimta. Tokia sistema puikiai veikia kitose šalyse ir itin paspartina sprendimų priėmimą. Galiausiai, tai leidžia užduoti klausimą – jei valstybės tarnautojas per įstatymu numatytą laiko tarpą nesugeba priimti sprendimo, ar jis tikrai yra kompetetingas paskirtoms pareigoms atlikti?

Galiausiai – visi posėdžiai, kuriuose yra svarstoma naujų vaistų įtraukimo į kompensuojamųjų sąrašą tvarka turėtu būti viešai prienami ir transliuojami internete tiesiogiai. Taip išvengtume galimo neskaidrumo, padidintume sprendimų priėmimo greitį ir, svarbiausia, priverstume nelabai norinčius dirbti pradėti dirbti ir tą daryti gerai ir greitai. Manau geri sprendimai turi būti paprasti.

Svarbiausia, kad sprendimų naudą pajustume iškart ir daugelis iš mūsų. Esu tikras, norime tų pačių paprastų dalykų: aiškumo, skaidrumo ir gauti tai, ko yra vertas kiekvienas Lietuvos pilietis – tinkamo, gero ir efektyviausio gydymo.

Kviesčiau naująjį ministrą diskusijai – jis turi realią galimybę pradėti daryti darbus, kurių rezultatą žmonės pajus iškart ir mes pasiruošę padėti jam tą padaryti. Ir, svarbiausia, kviečiu ministrą įdėti maksimalias pastangas, kad nuo balandžio mėnesio pacientams už vaistus nereikėtų mokėti daugiau.

Eduardas Pabačius, Liberalų sąjūdžio kandidatas į sveikatos apsaugos ministrus, Lietuvos gydytojų sąjungos Vilniaus rajono filialo vadovas, gydytojas-chirurgas