Mūsų valstybė modernėja, laisvėja ir tampa pilnateise Europos šalimi. Visgi, kartais vienų ar kitų valdžios institucijų sprendimai pakvimpa naftalinu ir nubloškia mus trisdešimt metų atgal. Akivaizdus to pavyzdys – priešprieša tarp higieninių normų patalpoms ir modernaus šiuolaikiško vaikų ugdymo. Sarkastiškai tariant, vadovaujantis visuomenės sveikatos specialistų logika, vaikas turi būti ugdomas tik labai griežtai apibrėžtose ir reglamentuotose vietose, nes visa kita jam yra nesveika. Toks požiūris tikrai nėra modernus.

Kaip pavyzdį, galiu pateikti visuomenės sveikatos specialistų skirtą baudą man, tuometiniam J. Basanavičiaus vidurinės mokyklos direktoriui, už natūralios dienos šviesos apšvietimo kryptį į vaiko darbo vietą – suolą. Niekas tuomet nesigilino, kad vaikai ugdomi pagal modernią „geros pradžios“ programą, taip pat, jogjaunuoliai nuolat keičia savo veiklos vietą – per vieną dieną jie mokosi daugybėje skritingų erdvių.

Kažkas panašaus pasikartojo ir dabar – Lazdynėlio vaikų darželio direktorė gavo piniginę baudą už higieninės normos nepaisymą: miegamoje vaikų patalpoje buvo viena lova per daug, nei tai reglamentuoja normos. Kiekvienas, susipažinęs su darželio ugdomąją veikla pasakytų, jog tai visiškas absurdas, nes vaikai čia, kaip reta, ugdomi sveikai. Higieninė norma sukurta atskiroms patalpoms, neįvertinant visumos. Mažyliai darželyje miega ne visą naktį, geriausiu atveju – vos porą valandų. Visą likusį laiką vaikai užsiiminėja ugdomąją veikla tam nuostabiai įrengtose klasėse ir darželio teritorijos erdvėse. Cituoju išrašą iš darželio bendruomenės atsiliepimo: „visa darželio teritorija pritaikyta vaikų gražiai ir laimingai vaikystei. Pagaliau – kiekvienas pedagogas ir psichologas patvirtins, kad didžiausią įtaką vaiko raidai turi ne miegamojo patalpų dydis, o jam rodoma meilė, pagarba ir dėmesys…“. Pritariu šiai nuomonei, juk, iš tiesų, net ir didžiausi kambariai ir gražios sienos negali atstoti dėmesio ir šilumos, kurios reikia mažiesiems.

Gaila, bet taip nutinka, kai trūksta dermės tarp higienos normų ir šiuolaikinio ugdymo sistemos. Darželių, mokyklų vadovai, pedagogai ieškodami, kaip suteikti šiuolaikinį, vaiko poreikius atitinkantį, ugdymą, kaip spręsti jam skirtų patalpų trūkumą, pažengė į priekį, kaip ir visas modernus pasaulis, o visuomenės sveikatos politikai užmigo letargu ir negali vertinti vaiko sveikatos, remdamiesi šiuolaikinėmis ugdymo sistemos teikiamomis galimybėmis. Galbūt, kaip dažnai pasitaiko mūsų besivystančioje valstybėje, tiesiog nėra dialogo tarp skirtingų institucijų. Šiuo atveju – tarp sveikatos ir švietimo ministerijų, rengiant vaikų ugdymą reglamentuojančius dokumentus. Nekaltinu puikių abiejų valstybės institucijų specialistų, gal tiesiog šios įstaigos nespėja veikti kartu su modernėjančia visuomene. Gal ir todėl kartais vaikai turi tempti į mokyklas, suaugusiam žmogui sunkiai pakeliamo svorio, kuprines pilnas knygų.

Tereikia vieno labai paprasto dalyko – susėsti sveikatos, švietimo, ūkio, ekonomikos srities politikams ir pabandyti parengti reglamentus, atsižvelgiant į EK 2014 m. parengtus „Ankstyvojo amžiaus vaikų ugdymo kokybės kriterijus“. Juose labai aiškiai ir tiksliai nusakyta, kaip vaiko ugdyme turi derėti struktūra, procesas ir rezultatas. Galbūt tada neliktų, pedagogą žeminančių, nuobaudų ir vaikai galėtų jaustis tikrai saugūs bei laimingi ugdymo aplinkoje.

Rimantas Remeika yra Liberalų sąjūdžio kandidatas į Seimą Karoliniškių – Pilaitės vienmandatėje apygardoje