Šių dienų debatai, ar Šengeno zona nieko nedarant subyrės po poros mėnesių, ar anksčiau, nėra kelias iš aklavietės. Lygiai taip pat, kaip antrasis „Grexit“ scenarijus, t.y. grasinimai Graikiją išsviesti iš Šengeno zonos.

Tuo metu iš Amsterdamo atsklidusios kalbos apie Šengeno erdvės užšaldymą iki dvejų metų irgi, deja, yra tiktai bėgimas nuo problemų. Šengeno zona nėra pusfabrikatis ar daržovė, kurią išėmus iš kameros ir atšildžius ji vėl bus tinkama vartoti.

Taigi – ar išvis yra išeičių iš šios gilėjančios krizės, kokios tos išeitys galėtų būti? Nepritariu euroskeptikams ar šiaip radikalams, sakantiems, kad vienintelis sprendimas yra užsitverti kuo aukštesnėmis sienomis. Paaiškinsiu, kodėl.

Pavojingas veikimas po vieną

Pastaruoju metu atskiros Šengeno zonos narės savo sprendimus vis dažniau priima po vieną ir gana chaotiškai. Žinoma, nėra lengva susitarti šiame 26 valstybių klube, į kurį patenka ne tik ES narės, bet ir Norvegija, Islandija bei Šveicarija.

Veikimas po vieną yra pavojinga ir Europą destabilizuojanti tendencija. Sukurtas precedentas gali paskatinti įvykių grandinę. Turiu omenyje naująjį Danijos valdžios draudimą atvykti migrantų šeimoms bent 3 metus, taip pat planus tikrinti jų turtą ir pajamas. Kitos valstybės kol kas renkasi griežtinti patikrą ir stiprina savo sienų kontrolę.

Tačiau didžiausi migrantų srautai yra ne Skandinavijoje. Jie yra Graikijoje ir Turkijoje, nors šios šalys tėra tarpinės stotelės. Reikia pripažinti, kad pastarosios valstybės neatliko didelės dalies namų darbų, siekiant kontroliuoti ir suvaldyti migrantų srautus. Tačiau ir pačios Europos Sąjungos, Europos Komisijos ir Europos Vadovų Tarybos lyderiai negalėtų ranką prie širdies pridėję sakyti, kad padaryta viskas.

Kaip ir euras, Šengenas yra bendras reikalas ir bendras visų valstybių interesas. Vadinasi, taktika ieškoti kaltų nepasiteisins. Galima kalti prie kryžiaus klaidų neišvengusią Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, galima rinktis Graikijos ar Turkijos Vyriausybes ar ES lyderius. Tai nepadės.

Atkartojant garsaus JAV rašytojo mintis, reikia koncentruotis į tai, ką galima pakeisti, ir nesistengti keisti to, kas jau per vėlu. Vadinasi, vienintelis teisingas kelias – kuo greitesnis veikimas. Ne bet koks, o bendras, sutelkiant pajėgas ir laikantis sutarto veiksmų plano.

Deja, vėluojantis, bet vis dar reikalingas žingsnis – ES užsibrėžtas tikslas iki vidurvasario įkurti naują Europos išorinių sienų ir pakrančių apsaugos tarnybą. Suprantama, to negana. Reikia rasti efektyvių būdų, kaip suardyti išimtinai į ekonominius migrantus orientuotus nelegalius gabenimo laivais tinklus į Europą.

Kitas iššūkis – atsilaikyti prieš tuos, kurie dabar siekia supriešinti Europą ir europiečius, didinti įtampos židinius. Prie to, kaip matome, prisideda suinteresuotos jėgos – ne tik iš nelegalaus migrantų gabenimo lobstantys prekeiviai ar teroristinės organizacijos, bet ir kaimyninės Rusijos specialiosios tarnybos, nukreipusios savo provokacijas į Skandinavijos šalis.

Neįvertinome, ką turime

Iki Šengeno krizės, kurią šiuo metu matome, neįvertinome to, ką turime. Suvokimas ateina praradimų akivaizdoje, nors dar nesu tikras, ar visi Europoje aiškiai supranta realios grėsmės mastą ir apimtis.

Šengeno zonos valstybių vadovai privalo išnaudoti visus įmanomus formatus ir sėsti prie derybų stalo tol, kol bus pasiekti tvirti susitarimai. Reikia grįžti prie pasiteisinusių metodų, kaip buvo išspręsta euro krizė. Svarbiausia, kad visi šie sprendimai reikalingi dabar ir kuo greičiau. Apribojimai Šengenui negali būti lengvai grindžiami vien tiktai poreikiu užtikrinti saugumą. Skamba gražiai, bet iš esmės tai yra populistinis šūkis su ilgalaikėmis pasekmėmis.

Šengenas negali būti užšaldomas atskirais regionais, kad ir laikinai, metams-dviem. Būtent tokiu būdu bendra erdvė subyrės kaip kortų namelis. Pradedant laisvu žmonių judėjimu, baigiant vieninga pinigų ir paslaugų rinka.

Galbūt siekiant padidinti tarpusavio pasitikėjimą skirtingų Europos šalių pasieniečiai galėtų realiai pradėti dirbti kartu jau dabar, siekiant sumažinti įtampą karščiausiuose taškuose? Gal ir lietuvių pasieniečiai būtų naudingi Lenkijoje, Švedijoje ar kitur? Mes, lietuviai, puikiai išnaudojame Šengeno privalumus, todėl metas parodyti iniciatyvą, įnešti savo indėlį, kuris būtų didesnis nei vienas pareigūnas tarptautinėje misijoje.

Graikijos sieną tikrai yra galimybių tinkamai apsaugoti. Nereikia kurti mitų, reikia imtis veiksmų. Europos šalių ministrų diskusija Amsterdame pernelyg susitelkė į planą B, kai dar tinkamai neįgyvendintas planas A. Tik graikų vyriausybei atsisakius pagalbos, derėtų imtis naujų priemonių.

Be abejonių, ES išgyvena geostrateginių rizikų periodą, kurio viena išraiškų – vykstantis migracinis karas, taip pat kurstomas Vakarams ir mūsų vertybėms priešiškų jėgų. Briuselis negali likti „mandagiai“ apsimiegojęs šioje situacijoje.

Europos Komisija neatliko savo sarginio šuns vaidmens ir neužtikrino problemų sprendimų tada, kai reikėjo, o dabar klaidų reikia nekartoti.

Akivaizdu, kad ne visos Europos šalys turi pakankamai resursų susitvarkyti su dideliais migrantų srautais. Faktas, kad ne visi migrantai gali sėkmingai integruotis, o tarp jų yra ir dalis blogų ketinimų turinčių asmenų. Tačiau yra žmonių, bėgančių nuo karo ar persekiojimų, kuriems reikia padėti. Europa, beje, šiandien irgi turi auksinę progą padėti sau pačiai.

Petras Auštrevičius, Europos Parlamento narys, Liberalų sąjūdžio kandidatas į užsienio reikalų ministrus