Darbo ieškantis žmogus, nusprendęs atlikti pareigą tėvynei, iš krašto apsaugos ministro Juozo Oleko sužino: jis – nevykėlis, ir jo tėvynei nereikia! Mažų mažiausiai keistas pasisakymas, išsprūdęs iš ministro lūpų šiam viešint Alytuje, gal ir nebebūtų vertas išsamesnių komentarų. Vis dėlto ši J. Oleko replika kelia pagrįstų įtarimų, jog galbūt toks pat požiūris į nedarbą bei darbo rinkos situaciją tarp socialdemokratų yra vyraujantis, tik viešai nedeklaruojamas?
Jau šį rudenį politikų laukia labai atsakinga ir sudėtinga darbo santykių liberalizavimo užduotis. Nuo to didžiąja dalimi priklausys ir darbo vietų gausinimo šalyje perspektyvos.
Vargu ar siektinas rezultatas įmanomas be visuomenės pritarimo ir palaikymo, tačiau apie kokį pritarimą ir palaikymą galima kalbėti, kai vienas socialdemokratų elito atstovų leidžia sau pareikšti, kad bedarbis – nevykėlis. Štai jums, tautiečiai, ir „paskatinimas“ nebijoti būti mobilesniems darbo rinkoje, siekti didesnės algos, naujų profesinių iššūkių, galiausiai – geresnių darbo sąlygų.
Taigi rudenį Seime turėsime nuspręsti ne tik tai, ar Vyriausybė tinkamai sudėliojo įstatymų prioritetus. Ne mažiau svarbus klausimas, ar ši Vyriausybė iš esmės pajėgi, turi gebėjimų ir, svarbiausia, motyvacijos suvaldyti fundamentalius pokyčius darbo rinkoje.
Neverta neigti, jog pereinamuoju laikotarpiu, liberalizuojant darbo santykius, gali būti sunku. Tačiau šie sunkumai neturėtų užgulti tik dirbančiųjų bei darbo ieškančiųjų pečių.
Pirma, turi persiorientuoti visa valstybės tarnyba ir užuot kilnojusi popieriukus, didžiulius žmogiškuosius, finansinius resursus turėtų nukreipti į aiškaus rezultato siekimą bei užimtumo didinimą. Tačiau tuo tarpu gerai dirbanti „Versli Lietuva“, iki šiol nežinanti Ūkio ministerijos sprendimų dėl finansavimo, priversta atleidinėti savo darbuotojus.
Antra, revoliucinės permainos negali aplenkti ir pačios Darbo biržos, jei tikrai siekiame, kad ji atlieptų mobiliosios darbo rinkos poreikius. Ką jau kalbėti apie strateginius dalykus, jei šiuo metu net bedarbio pašalpai neįmanoma užsiregistruoti internetu.
Be abejo, darbo paieškos pagalbos sistema turi būti susieta su greita kvalifikacijų papildymo sistema. O tam turi būti parengta ir švietimo sistema bei atsirasti prielaidos valstybei pasinaudoti privačių darbo paieškos tarnybų galimybėmis.
Šioje reformoje matau itin aktyvų savivaldybių vaidmenį. Nors iš esmės savivalda turėtų veikti kaip investicijų pritraukimo į savo bendruomenes agentūros, kol kas ji yra tik Vyriausybės pavestų funkcijų vykdytoja ir biudžeto perskirstytoja.
Įgyvendinami reformą, turime neužmiršti ir kitų efektyvių svertų – mokestinių priemonių ekonomikai stimuliuoti, kaip antai smulkiojo verslo išlaisvinimas, reinvestuojamo pelno neapmokestinimas, „Sodros“ įmokų lubos bei neapmokestinamų pajamų didinimas.
Darbo santykių liberalizavimas neabejotinai taps didžiuliu iššūkiu ir profsąjungoms, kurioms būtina peržiūrėti savo prioritetus bei veiklos kryptis. Tenka konstatuoti, jog šiandien didysis profesinių sąjungų darbas – priešintis reformoms, o ne ieškoti būdų, kaip suteikti kompetenciją siekiant didesnio konkurencingumo darbo rinkoje. Šiandien Vyriausybė profsąjungoms skiria milijonines lėšas, bet, panašu, šių investicijų rezultatais nesirūpina. Tad ir neverta stebėtis, kad profsąjungų atstovai Maskvoje „kelia kvalifikaciją“ už Europos pinigus.
Ar valdančiajai koalicijai pavyks suteikti perspektyvą šalies vystymuisi ateinantį dešimtmetį, priimant reikalingus įstatymus darbo santykiams liberalizuoti, pasitikrinsime netrukus. Tačiau kol kas šios koalicijos gebėjimų akivaizdoje optimistu išlikti sunku. Kitas klausimas – jei reforma ir startuos, ar Vyriausybė bus pajėgi ją suvaldyti? Veikiausiai tai bus jau kitos Vyriausybės uždavinys.