Stebint prezidento Gitano Nausėdos pastarųjų savaičių pareiškimus dėl Baltarusijos neapleidžia svetimos gėdos jausmas – ar Prezidentas iš tikrųjų galvoja apie Baltarusiją ir jos žmones, ar tik apie savo lyderystę, kurios nėra?

Štai užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius gana aiškiai išreiškė nusivylimą tiek ES, tiek JAV pozicija Baltarusijos atžvilgiu. Kadangi ir šalies prezidentas yra ES „dalis“, tai L. Linkevičiaus priekaištai netiesiogiai tenka ir G. Nausėdai.

Sprendžiant iš prezidentūros pranešimų spaudai, nėra aišku, ar adekvačiai suvokiama, apie ką kalbama. Tiesa, galbūt tai daugiau ne tiek Prezidento, kiek jo užsienio politikos patarėjų grupės ir jos vadovės kaltė, nesugebant Prezidentui tinkamai nušviesti elementarių dalykų.

Na, pavyzdžiui, G. Nausėda vartoja sąvoką deeskalacija. Faktiškai jis tiesiogiai kaltina abi puses, kurias būtina išskirti („deeskaluoti“). Taigi, pasisako prieš baltarusių tautos revoliuciją. Neabejotina, kad jis to nenorėjo pasakyti, tačiau patarėjai, kurie įdeda tokią sąvoką į jo lūpas, matyt, nesuprato tos sąvokos prasmės konkrečiame baltarusiškame kontekste.

Kai G. Nausėda po pokalbio telefonu su Ukrainos kolega Volodymyru Zelenskiu sako, kad Lietuva, t. y. jis, yra pasiruošusi imtis lyderystės siekiant dialogo tarp protestuotojų Baltarusioje ir nelegitimaus prezidento, tai atrodo ir arogantiškai, ir nerealistiškai.

Todėl pagrįstai kyla esminis klausimas – ko prezidentas G. Nausėda ir ypač jo patarėja nori iš užsienio politikos?

Tiek besirungdamas dėl šalies prezidento posto, tiek tapęs prezidentu G. Nausėda atvirai skelbėsi užsienio politikoje eisiąs prezidento Valdo Adamkaus pėdomis. Bus aktyvus, vertybinis, transatlantinis, padedantis ubagams ir semiantis Lietuvai galios iš visų krypčių. Bus lyderis. Tačiau atėjus metui nuo retorikos apie užsienio politiką pereiti prie poveikio užsienio politikai tapo nelengva pasakyti, ką Prezidentas iš tiesų nori ir gali padaryti.

G. Nausėda rodė aktyvumą vizitais užsienyje ir užsienio svečių priėmimu. Tai buvo galima suvokti kaip pastangas „įsitinklinti“, t. y. suasmeninti santykius su tarptautiniais veikėjais. Bet kai susitikimų skaičius pradėjo gožti jų turinį, kilo neaiškumų.

Pirmojo dalyvavimo Europos Vadovų Taryboje metu nesimatė prezidento pastangų nei bendrauti su užsienio žiniasklaida, nei organizuoti dvišalius susitikimus.

Kai dienos šviesą išvydo pranešimas spaudai apie prezidento susitikimą su Japonijos premjeru Shinzo Abe imperatoriaus Naruhito inauguracijos metu, jį atidžiau perskaityti trūko dešimt minučių. Pats susitikimas tiek netrūko. Ilgiau trūko G. Nausėdos skrydis iš Tokijo į Seulą.

Pirmasis bandymas lyderystei buvo JTO klimato kaitos konferencijoje Prezidento pristatyta taip vadinama globali Lietuvos iniciatyva „Perėjimas prie tvaraus šildymo“. Prie iniciatyvos, anot Prezidento, tuo metu prisijungė Švedija, Austrija, Ukraina, Sakartvelas, Latvija. Tačiau, atrodo, kad tuo ši „globali“ iniciatyva ir baigėsi – pritrūko jėgų ar nusibodo?

Paraleliai prasidėjo diskusijos dėl galimos lyderystės Baltarusijoje.

Pradžioje šia tema buvo keli svarbūs G. Nausėdos pareiškimai apie tai, kad jis sieks dialogo su Aliaksandru Lukašenka, neperžengiant raudonų linijų (nepriklausoma ir demokratinė Baltarusija) ir kad jis suburs ES valstybių koaliciją, pritariančią Lietuvos pozicijai nepirkti elektros iš Astravo AE Baltarusijoje.

Tikrovėje atsitiko kitaip. Siekdamas dialogo su A. Lukašenka, G. Nausėda vengė kontaktų su baltarusių disidentais ir opozicionieriais. Burdamas Europoje antiastravinę koaliciją, prezidentas dažniau kartojo Kremliaus tezę apie Astravo saugumo tobulinimą, nei apie Maskvos ir Minsko atominio biznio planą užsidirbti Europos saugumo sąskaita, o Lietuvos antiastravininkus išvadino gaidžiais.

Ir Europos antiastravinės koalicijos kūrimas, ir dialogas su A. Lukašenka baigėsi be rezultatų.

Bet G. Nausėda mano kitaip.

Jis pasidžiaugė, kad latviai pagaliau oficialiai pareiškė nepirksiantys elektros iš Astravo, nors kažkodėl Prezidentas nenutraukė derybų su Ryga, kuri ir toliau siekia pakeisti tokį nepirkimą reglamentuojantį susitarimą.

Jis ilgai džiaugėsi, kad po Vilniaus inicijuoto trijų žingsnių plano situacijai Baltarusioje sureguliuoti buvo sustabdytas smurtas, tą planą labai atidžiai studijuoja Minskas, o už tai Europa su Angela Merkel bei Emanueliu Macronu yra be galo dėkingi Lietuvai už jos lyderystę, nuosekliai ginant žmogaus teises ir remiant baltarusių pilietinę visuomenę. Nors smurtas ir toliau liejasi laisvai.

Dažnai G. Nausėdos diplomatijos aktyvumą komentuojantys ekspertai pripažįsta, jog ji yra daugiau protokolinė ir daugiau viešiesiems ryšiams bei asmeniniam įvaizdžiui kurti. O giriantys kaimynystės politiką, pasigenda tos politikos turinio.

Taigi, lyg ir turime aiškų atsakymą. Protokolinė diplomatija – tai dar ne užsienio politika. Užsienio politika be turinio – tai jau ne politika.

Net gana nuosaikus vienas lietuvių tinklaraštininkas nesusivaldė nepašiepęs: „Nausėda – Prezidentas, kuris atvedė Baltarusiją į demokratiją. Prezidentas, kuris sustabdė Astravo AE. Prezidentas, kuris sutramdė Putiną. Argi gaila už tokius darbus būtų skirti Nobelio Taikos premiją?“

Nesinori, kad iš Lietuvos Respublikos prezidento būtų šaipomasi.