Paskelbus matematikos egzamino rezultatus ir paaiškėjus, kad neišlaikė kas trečias abiturientas, padaugėjo klausiančiųjų – kokios to priežastys, ar Lietuvos moksleiviai tragiškai nemoka matematikos? Ką mokiniai veikia mokykloje 12 metų, jeigu po to nesurenka 9 taškų iš 60? Ar jau reikėtų viešai skelbti ekstremalią situaciją ir švietimo sistemoje?
Ekspertai, aiškindami tokių rezultatų priežastis, nepuola į kraštutinumus ir nekaltina vien tik mokytojų ar moksleivių. Pasak jų, yra visas kompleksas priežasčių, kas nulėmė tokius blogus mokinių pasiekimus ir pabrėžia, kad tik aklas gali nepastebėti, jog pastaruosius kelis dešimtmečius švietimas sistema mūsų šalyje strimgalviais ritasi link bedugnės – kamuoja sisteminės mokytojų bendrųjų kompetencijų ugdymo bėdos, mažėjanti mokinių motyvacija ir atsakomybės permetimas mokytojams, kurie neva tai nemoka sudominti ar tinkamai išdėstyti dalyko turinio, neaiški ugdymo programų turinio ruošimo metodika ir jos kokybė.
Švietimo ekspertai pastebi, kad per daug laiko tiek mokytojams, tiek moksleiviams buvo skiriama ugdant būtent bendruosius gebėjimus, o ne žinias. O kur dar beveik kasmetiniai skandalai egzaminų metu ir nuolat kaitaliojama jų laikymo tvarka… Galiausiai – pastaruosius dešimtmečius nesibaigiantys švietimo sistemos eksperimentai, kurių įkaitais tapome visi.
Norėjome kaip geriau – gavosi kaip visada?
Jau sunku ir suskaičiuoti, kiek kartų buvo žadėta rimtas esminių struktūrinių reformų švietimo srityje. Žinome, kuo visa tai baigdavosi, o pasekmes jaučiame visi – kai kam „griūna“ ateities planai, liks tūkstančiai tuščių studijų vietų universitetuose, nors buvo ir suplanuotos paskatos, kad tik daugiau moksleivių rinktųsi techniškąsias studijų kryptis, o ekspertai skambina pavojaus varpais, nes vertindami ilgalaikes pasekmes, įžvelgia pavojų ir šalies ekonomikos raidai ir net šalies saugumui.
Ir iš tiesų, jeigu jau pasauliui bandome komunikuoti, kad galime pasigirti kvalifikuota darbo jėga informacinių technologijų srityje, turime ambicijų tapti finansinių technologijų regiono centru, kalbame apie šalies sumanios ekonomikos ateitį, koks tokio kalbėjimo pagrindas, jeigu neturėsime kas galėtų dirbti ir kurti šiose srityse?
Sulaukus egzamino rezultatų, klausimų yra išties daug ir tikrai nepakanka apsiriboti lakoniškais pasakymais, kad bendrajame ugdyme reikalingi sisteminiai pokyčiai, žadėti juos nuo šio rudens, nors specialistai apie problemas signalizuoja metų metus.
Jeigu pasakytumėte, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius švietimo sistemoje buvo tik imituojamos reformos, o viskas, kas įvyko, buvo tik eksperimentas – daug nesuklystumėte.
Dar 2008 metais moksleivius pradėjome mokyti pagal naująsias programas. Naujose programose vienas labai svarbių dalykų buvo, kad moksleiviai turi būti išmokomi mokytis, jiems turėjo būti suteikta ne tik matematikos žinių, bet jie turėjo būti išmokomi mokytis.
Išmokomi mokytis? Skamba ambicingai, bet pažvelgus į buvusio Ugdymo plėtotės centro (UPC), kuris ir buvo atsakingas už ugdymo programų paruošimą, darbo metodus, tampa aišku, kad nieko kito ir nebuvo galima tikėtis – darbuotojai buvo įdarbinti terminuotoms sutartims be konkurso, dirbo visas tuntas „turinio ekspertų“, kurie jokio turinio patys nekūrė, o už juos visą darbą nudirbdavo viešo pirkimo būdu pasamdyti UAB atstovai, bet ne universitetai ar asociacijos, turinčios aukšto lygio mokslininkų. Vieša paslaptis, kad konkursą galėdavo laimėti ir ugdymo turinį kurti net ir medienos prekybos įmonėlė su trimis darbuotojais.
Žinoma, suversti visą atsakomybę vien tik ugdymo programai ir jos „ekspertiniam“ paruošimui, būtų neatsakinga. Panašu, kad tokių matematikos egzamino rezultatų buvo galima ir tikėtis. Turėtume prisiminti, kad dar 2018 m. pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas, tų pačių moksleivių, kurie šiais metais laikė egzaminą, taip pat buvo labai panašus – tiktai apie 60 procentų mokinių perlipo kartelę. Ar buvo bent pirštas pajudintas, kad situacija pasikeistų ? Ar buvo ieškoma to priežasčių? Panašu, kad ne. Tiesiog, tęsėme eksperimentą ir laukėme kas bus toliau.
Dabar jau su ironija veide galime pasakyti, kad prie šio eksperimento prisidėjo ir techniškieji universitetai, kai pareikalavo ir buvo priimtas sprendimas, kad priimant į visas studijų programas įskaičiuoti matematikos išlaikymą į valstybės finansuojamas vietas. Būtent jie bus pirmieji eilėje, kurie nukentės nuo šio noro. Buvo tikimasi, kad daugiau bus mokančių matematiką, daugiau ir stos, bet išėjo priešingai.
Apie bręstančias problemas signalizavo ir PISA 2018 m. rezultatai, kurie parodė, kad nors Lietuvos moksleivių bendri rezultatai yra 29–37 vietoje tarp visų tirtų šalių (viso tyrime dalyvavo 79 šalys), tačiau jie statistiškai reikšmingai atsilieka nuo EBPO šalių vidurkio visose trijose srityse (skaitymo gebėjimuose, matematinio ir gamtamokslinio raštingumo).
Laikas pabaigti eksperimentuoti su mūsų valstybės ateitimi ir kurti galimybių Lietuvą
Eksperimentas, kuris jau tris dešimtmečius vyksta mūsų švietimo sistemoje, nesudaro galimybių ugdyti asmenybių pasirengusių priimti laisvės iššūkius. Gal todėl interneto komentarų platybėse tiek daug negatyvo ir keiksnojimų, nepasitenkinimo beveik viskuo, kas vyksta valstybėje? Juk tikrai daug lengviau būti anoniminiu herojumi, nei prisiimti atsakomybę ir imtis iniciatyvos kažką keisti.
Šį eksperimentą laikas baigti. Siekiant esminių pokyčių, reikėtų pagaliau pripažinti, kad šiuo metu įgyvendinami egzaminai yra de facto atranka į aukštąsias mokyklas, o ne abitūros egzaminai. Ar turėtų taip būti?
Sunkiai suprantama, kai ugdymo turinį Lietuvoje ruošia vieni ekspertai, o egzaminų užduotis ruošia jau kiti ekspertai ir tarpusavyje jie nelabai bendradarbiauja. Rezultatas – eksperimentas su abiturientais ir nesibaigiantys netikėtumai. Programose įtvirtintiems siekiams ugdyti vaikų bendravimo, bendradarbiavimo, kūrybinio problemų sprendimo, pilietiškumo ir kitus gebėjimus dažnai trūksta nuoseklaus dėmesio.
Įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad net iki 73 proc. įtakos mokinių pasiekimams gali daryti mokytojai. Visgi pastarojo meto įvykiai aiškiai rodo, kad mokytojai nėra patenkinti savo darbo mokykloje sąlygomis. Būtina daugiau dėmesio skirti mokytojų kvalifikacijai. Ar normalu, kai bendrųjų kompetencijų mokytojus pamoko neaiškūs švietimo centrai savivaldybėse, bet dalykinių kompetencijų – matematikos, fizikos – niekas iš esmės nesiima atnaujinti?
Norint į mokyklas pritraukti kuo daugiau motyvuotų žmonių būtina toliau vykdyti mokytojų rengimo pertvarką, atverti naujus kelius ateiti į mokytojo profesiją, stiprinti pagalbos mokytojams sistemą, užtikrinti pedagoginių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo sistemos kokybę.
Privalome sumažinti atotrūkį tarp mokyklų regionuose ir didmiesčiuose, tarp „prestižinių“ ir „prastų“ mokyklų. Kiekviena mokykla turėtų užtikrinti kokybišką ugdymo procesą, tuomet nereikėtų ir visos armijos šešėlinės švietimo sistemos atstovų – korepetitorių.
Užtikrinant kokybišką ugdymą, turėtume skatinti didesnį mokyklų savarankiškumą – didinti mokyklų finansinį savarankiškumą, suteikti daugiau svertų mokyklų bendruomenėms ir švietimo įstaigų vadovams priimant sprendimus dėl mokyklos veiklos krypčių, ugdymo metodų, būdų ir formų tam, kad būtų ugdomas kūrybinga ir laisvei pasiruošusi asmenybė. Būtina numatyti ir aiškią atsakomybę už mokyklos veiklą ir pasiekiamus rezultatus.
Švietimas yra pamatinė žmogaus savęs realizavimo prielaida, valstybės ir visuomenės raidos katalizatorius, kurio pagrindinis tikslas turėtų būti (iš)ugdyti žmogų, pasirengusį laisvei. Siekiant šio tikslo, būtina, kad kiekvienas vaikas ir suaugusysis turėtų lygiavertes sąlygas įgyti kokybišką išsilavinimą, ir užtikrinti, kad būtų sudaromos sąlygos kiekvienam žmogui grįžti į švietimo sistemą ir taip kurti tolesnę savo ateitį.
Turėtume konstruoti bendrojo ugdymo turinį taip, kad jame būtų nurodomi tik siekiami rezultatai, o jo įgyvendinimo būdai ir laikas būtų palikti mokytojų ir mokyklų bendruomenių atsakomybei.
Užtikrinti visų trijų formalaus povidurinio ugdymo lygių išgryninimą, kad jie neturėtų konkuruoti tarpusavyje dėl besimokančiųjų, ir tuo pačiu suteiktų besimokantiesiems galimybes lengvai pereiti iš vieno lygmens į kitą.
Matant švietimą kaip didžiausią ateities visuomenės variklį bei įvertinant skaitmenizacijos ir 4.0 pramonės revoliucijos keliamus iššūkius ir su tuo susijusias socialines transformacijas, turėtume plėtoti mokymosi visą gyvenimą galimybes, sukurti finansinių paskatų sistemą darbdaviams, besirūpinantiems sistemingu darbuotojų kompetencijų tobulinimu.
Universitetai ir kolegijos turėti tapti mokymosi visą gyvenimą centrais, turėtume siekti kuo didesnio aukštųjų mokyklų atsivėrimo visuomenei per atviruosius kursus, mikrokreditų užskaitymo klausytojams galimybes, įsitraukimą į tarptautinius tinklus.
Mokymosi visą gyvenimą rodikliai Lietuvoje beveik nekinta ilgą laiką ir žymiai atsilieka nuo savo pačios užsibrėžtų tikslų ir ES šalių vidurkio: 2019 m. Lietuvoje tik 6,9 proc. 25–64 metų gyventojų per paskutines 4 savaites dalyvavo švietimo ir profesinio mokymo veikloje (planuota, kad šis dydis Lietuvoje turėtų siekti 8,2 proc., tuo tarpu ES vidurkis – 11,2 proc.)..
Akivaizdu, kad tik pabaigę ilgai trukusius ir niekur nevedančius švietimo sistemos eksperimentus, išlaisvinę mokytojus nuo kūrybiškumą ir motyvaciją žlugdančių biurokratinių pančių ir pagaliau supratę, kad ne pastatai ugdo mokinius, tai daro mokytojai ir kiti mokyklų darbuotojai, kuriais turime deramai pasirūpint, galėtume kalbėti apie galimybių švietimo sistemą, o tuo pačiu ir ateities – galimybių Lietuvą. Kiekvieno iš mūsų laukia svarbus pasirinkimas jau šį rudenį.