Šie metai kaip niekad atskleidė Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos stiprybes ir ydas. Plintant naujam koronavirusui pamatėme didžiulį mūsų medikų atsidavimą, profesionalumą ir gerą valią, dirbant viršvalandžius sudėtingomis sąlygomis, nesipriešinant net kvailiausioms Sveikatos apsaugos ministerijos improvizacijoms ir sprendimams iš viršaus, kurie tik parodė, kaip menkai mūsų vadovai supranta medikų darbo specifiką.

Visa tai stebėjau ir nemažai dalykų patyriau asmeniškai. Esu ne tik Pakruojo r. savivaldybės tarybos narys, bet ir privačios šeimos medicinos klinikos Pakruojyje direktorius. Mano žmona dirba ir mūsų klinikoje, ir Pakruojo ligoninėje.

Gydymo kokybė regionuose blogės

Valstybė garantuoja visiems sveikatos priežiūrą ir visi nori jei ne maksimumo, tai bent išsivysčiusio pasaulio standartus atitinkančios kokybės. Deja, dėl nekokybiškos, nuo realybės atitrūkusios vadybos sveikatos sistemos viršūnėse šiuo metu negalime net tuo pasigirti… ir labai realu, kad gydymo kokybė bent jau regionuose netrukus dar pablogės. Nes dabartinis sveikatos apsaugos ministras A. Veryga, regis, daro viską, kad įprastos medicinos paslaugos taptų kuo labiau nutolusios nuo regionų ir sutelktos didžiuosiuose miestuose bei didžiųjų žaidėjų rankose. O jo žingsnius, reikia manyti, laimina Vyriausybė ir valdantieji.

Pirmas žingsnis buvo žengtas kai dar net nebuvo epidemijos. Buvo siūloma reorganizuoti ligoninių tinklą, paliekant savarankiškas tik tas ligonines, kurios turi tris aktyvaus gydymo skyrius. Kas būtų su kitomis, kaip Pakruojo arba Pasvalio ligoninėmis: ar jos kokiu nors būdu būtų paverstos didmiesčių ligoninių filialais, ar tiesiog uždarytos – taip ir liko neaišku. Stiprėjant regionų gyventojų pasipriešinimui miglotoms reformoms be aiškaus plano, tikslo ir naudos, kalbos apie tai kaip ir nutilo.

Tačiau nėra tos krizės, kuria negalima pasinaudoti.

Epidemija – dingstis regionų gydymo įstaigų numarinimui?

Globali epidemija – nebloga dingstis. Gavęs į rankas – nepabijokime šito žodžio – diktatoriškus įgaliojimus reaguoti į viruso grėsmę, ministras, atrodo, naudojasi galimybe patyliukais pastūmėti į priekį ankstesnius savo sumanymus.

Ir štai karantino metu atsiranda naujas reikalavimas gydytojams kiekvienoje įstaigoje dirbti „cikliškai“ (naujai sugalvotas terminas, kurio ministerija net nesivargino teisiškai apibrėžti, kol nekilo sumaištis). Aiškinama, esą taip sumažės tikimybė, jog gydytojas perneš virusą iš vienos įstaigos į kitą. Glaustai tariant, liepta gydytojams, dirbantiems daugiau nei vienoje įstaigoje, atidirbti viso mėnesio etatą vienoje jų prieš pervažiuojant į kitą.

Turbūt ne paslaptis, jog ne vienas mūsų gydytojas prie menko valstybės mokamo atlyginimo prisiduria dirbdamas privačiose įstaigose. Pavadinkime tai savotiška privataus sektoriaus subsidija viešajam. Pagal cikliškumo išaiškinimą, tokie gydytojai kaip mano žmona nuo šiol privalės dirbti ligoninėje nepertraukiamai kelias savaites laiko. Tik po to jie galės dirbti kelias savaites privačioje klinikoje. Tada vėl kelias savaites ligoninėje ir t.t.

Naujoji tvarka praktiškai reiškia, kad gydytojas turės pasirinkti dirbti tik vienoje įstaigoje. Nuosekliai dirbti su tokiomis pertraukomis antroje įstaigoje bus pernelyg sudėtinga. Kaip manote, koks bus tokio potvarkio poveikis ligoninėms ir pacientams? Ką rinksis su tokia dilema susidūręs gydytojas? Ir negi ministras galvoja, kad mūsų gydytojai tokie kvaili, jog be tokio potvarkio nesugebės apsaugoti save ir kitus nuo viruso? Na, taip galėtų nutikti nebent jei vėl užtruktų kelis mėnesius aprūpinti medikus reikalingomis apsaugos priemonėmis. Taip, tada, ministre, gydymo įstaigos gali vėl tapti epidemijos židiniais, nepaisant geriausių mūsų pastangų. Tik vargu ar „cikliškas“ darbas čia padės.

Gal dar galima būtų suprasti, jei „cikliškumo“ taisyklė būtų priimta krizės įkarštyje ir po to atšaukta. Bet taisyklė priimta epidemijai Lietuvoje jau slopstant. Ir nepanašu, jog bus ji atšaukta ar pakeista. Ne vienas medicinos profesionalas, su kuriuo tenka bendrauti, šią taisyklę suvokia kaip bandymą netiesioginiai numarinti mažesnes ligonines ir valstybines gydymo įstaigas, ypač regionuose.

Gresia ne tik valstybinėms, bet ir privačioms gydymo įstaigoms

Ministro sprendimai kelia grėsmę ne tik valstybinėms įstaigoms, bet ir privačioms. Mažėjant ir prastėjant paslaugoms regionuose, privačios klinikos, kaip mūsų šeimos klinika, tapo svarbia papildoma sveikatos sistemos dalimi – bent jeigu pritariate, kad regionų gyventojai turi tokią pat teisę į sveikatos priežiūrą, kaip didmiesčių gyventojai.

Pavasarį buvo priimtas sprendimas, jog nuo liepos 1 d. visos gydymo įstaigos, teikiančios ambulatorines slaugos paslaugas namuose, privalės savo komandoje turėti du pilnus slaugytojos padėjėjos etatus ir kineziterapeutą. Beveik niekas to šeimos klinikose ir ambulatorijose ligi šiol neturėjo. Tai tikrų tikriausias finansinis mirties nuosprendis mažosioms gydymo įstaigoms, turinčioms pacientų iki 2000 (slaugomų – maksimaliai apie 30). Jei ministro tikslas – proteguoti didžiuosius sistemos žaidėjus ir žlugdyti mažesnius, toks nutarimas puikiai tam pasitarnauja.

Sveikatos sistemos viršūnės nesupranta medikų kasdienybės

Be tokių atvirai žalingų sprendimų, ministerija dar ir sugeba prigeneruoti visokio neprasmingo papildomo darbo, tuo apsunkindama jau ir taip nedaug teuždirbančius, apkrautus gydytojus bei kitą medicinos personalą. Pavyzdžiui, šeimos gydytojams neseniai įsakyta dirbti vos ne asmeniniais pacientų asistentais. Liepta gydytojams (ne kam kitam) pacientus asmeniškai registruoti pas specialistus tiesioginėms konsultacijoms. Buvo sakoma, kad taip norima išvengti nereikalingų pacientų konsultacijų ir siekiama nesudaryti eilių.

Tačiau, vėlgi, sprendimas parodė, kaip menkai viršūnėse sėdintys visagaliai tėra įsigilinę į mūsų srities darbo specifiką. Įsakymas privertė šeimos gydytoją gaišti laiką, kurio metu galėtų priiminėti ir gydyti kitus pacientus asmeniškai skambinant, laukiant sujungimo ir derinant konsultacijų laikus su specialistu, administratoriais ir pacientu. Pikčiausia tai (susidaro toks įspūdis), jog ministerijoje nelabai kas nors supranta, kad visa tai KAINUOJA ir padaro jau ir taip šlubuojančią sistemą dar mažiau našią. Laimei, įsakymas buvo atšauktas. Bet kam reikalingos tokios improvizacijos? Juk galima būtų tokius įsakymus visų pirma aptarti su žmonėmis, kurie turės juos vykdyti. Ar, vėlgi, ministras galvoja, kad mūsų gydytojai kažkokie kvaili kenkėjai?

Prijunkime prie to visokius chaotiškai generuojamus įsakymus rinkti informaciją ir ruošti planus, kurie paskui atmetami be jokio paaiškinimo institucijų, kurios formaliai arba nėra įgaliotos jų svarstyti ir/arba nežino, kad turės tai daryti. Susidaro vaizdas, jog ministerijoje ne tik kovą su koronavirusu, bet mūsų šalies sveikatos politiką apskritai vykdo improvizatoriai, neturintys nei ryšio su tikrove, nei aiškaus plano ar vizijos.

Kiek dar reikės laukti rimtesnio požiūrio?

Nuo nepriklausomybės atkūrimo praėjo jau trys dešimtmečiai. Bet vis dar turime sveikatos sistemą, kuri per visą tą laiką iš esmės nepasikeitė. Įdomu, kiek dar reikės laukti, kiek dėl to dar emigruos gydytojų, kiek jaunų žmonių nuspręs jais netapti, kiek dėl beprasmiško biurokratizmo bus dar iššvaistyta išteklių ir, svarbiausia, kiek dėl viso to dar nukentės pacientų.