Šią savaitę garsiai nuskambėjo Klivlande gyvenančio 39 metų buvusio krepšininko Žydrūno Ilgausko istorija, kuomet gavęs JAV pasą, pagal Lietuvos įstatymus jis prarado šalies pilietybę. Lietuvos pareigūnai pradėjo pilietybės nutraukimo procedūrą, kuri, mano manymu, yra neteisinga šio sportininko atžvilgiu.

Su Žydrūnu Ilgausku aš susipažinau jaunystėje. Jis žaidė už “Atletą”, aš – už “Sakalus”, teko ne kartą susitikti ir Lietuvos jaunimo komandose. Žydrūnas yra draugiškas, tolerantiškas, niekada negirdėjau jo skundžiantis, jis tyliai dirbo savo darbą ir nuopelnų Lietuvai garsiai neviešino. Jei būtų garsiai apie juos šaukęs, gal pilietybė iš jo nebūtų atimta?
Kai Ž.Ilgauskas išvažiavo žaisti į NBA, prie jo pavardės visada būdavo pridedamas žodis „Lietuva“. Kad jis daug metų garsino ir tebegarsina Lietuvą – faktas, kurį sunku paneigti.

Vien faktas, kad jis su žmona įsivaikino du lietuvaičius ir suteikė gerą gyvenimą dviem mūsų šalies piliečiams, yra didelis žingsnis.

Gyvenimas taip susiklostė, kad Žydrūnas įleido šaknis JAV, sukūrė šeimą. Natūralu, kad gyvendamas ten, jis nori jaustis visavertis visuomenės narys. Bet krepšininkas neatsisako savo šaknų ir lietuviškumo. Tik dėl įstatymų netobulumo dabar jis pateko į keblią situaciją.

Ž. Ilgausko atvejis dar kartą suteikia mums galimybę permąstyti dvigubos pilietybės klausimą, pažvelgti plačiau ir įvertinti daugiau faktorių.

Mano manymu, reikia žengti koja kojon su Europos Sąjunga, kurioje daugelis šalių turi dvigubos pilietybės institutą ir jo nebijo. Tik Ispanija ir dar kelios pietų Europos šalys griežtai atsisako dvigubos pilietybės, o kitos žiūri tolerantiškai. Europos konvencija sako, kad dviguba pilietybė galima.

Oponentai tikina, kad dviguba pilietybė pakenks nacionaliniam saugumui, kad Lietuva praras tapatybę. Neteisybė. Visų pirma, turime padaryti viską, kad neprarastume pačių Lietuvos piliečių, kad nestatytume žmonių į tokią padėtį, kuomet jie priversti nebūti Lietuvos piliečiais.

Tai – uždelsto veikimo bomba. Emigracijos mastai milžiniški – iš Lietuvos jau išvyko apie pusė milijono žmonių. Jų vaikai, gimę emigracijoje, sulaukę 21 metų, turės pasirinkti, kurios valstybės piliečiu norės likti: tos, kurioje gimė ar Lietuvos. Ar norime, kad po 10-20 metų jie išsaugotų ryšį su Lietuva? Šiandieninis Pilietybės įstatymas kerta šaką ateities Lietuvai.
Norėčiau priminti Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Danguolės Navickienės žodžius, kad Lietuvai reikia visų piliečių, kurie rūpinasi jos interesais. O pilietiškuams perduodamas iš kartos į kartą. Žmonės gyvenantys emigracijoje myli Tėvynę, ir Tėvynė taip pat turi juos mylėti.

Vien 2013 m. oficialiais duomenimis Lietuvos pilietybės dėl įvairių priežasčių neteko 452 žmonės. Skaičius didelis ir keliantis nerimą. Jeigu dėl netobulo įstatymo prarandame savo piliečius, tai ženklas, kad kažkas yra negerai.

Akivaizdu, kad 2011 m. Seime priimtą įstatymą reikia tobulinti, liberalizuoti pilietybės suteikimo tvarką. Žinoma, klausimas nėra vienpusis, būtina išnagrinėti jo problematiką, įsivardinti visas grėsmes, numatyti galimus saugiklius.

Seimo nariai turi teisę kituose Seimo rinkimuose inicijuoti referendumą dvigubos pilietybės klausimu ir tikiu, kad jie šia galimybe pasinaudos.

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva Seimui teikiamos Pilietybės įstatymo pataisos, kuriomis ypatingų nuopelnų mūsų šaliai turintiems Lietuvos piliečiams bus įtvirtinta teisė turėti dvigubą pilietybę neatsisakant Lietuvos piliečio paso. Galime padėkoti Ž. Ilgauskui ne tik už Lietuvos garsinimą, bet ir už sukeltą diskusiją, kuri skatina tobulinti Lietuvos įstatymus. Gal šią pataisą galėsime vadinti Žydrūno Ilgausko pataisa?

Linas Kvedaravičius, Lietuvos liberalų sąjūdžio Vilniaus miesto skyriaus pirmininko pavaduotojas