Istorinė diena, kai „Brexit“ tampa realybe ir ES klubas lieka be ilgamečių ir gerų draugų britų, atėjo. Lažybininkai baigė statymus, kiek sykių skyrybos dar bus atidėtos, „stand up“ komedijos žanro mėgėjai toliau turės ką išjuokti, bet paskutinė britų narystės diena ES, 2020 m. sausio 31-oji, vis tiek yra ne mažiau liūdna. Nepaisant pereinamojo laikotarpio, kuris baigsis sulig 2021-aisiais…

Visada sakiau, kad „Brexit“ buvo ir liko politine avantiūra. Nei Europai, nei Jungtinei Karalystei jokių naujų „sienų“nereikėjo. Bet siena vienaip ar kitaip atsiras, ir atsiras ji dėl to, kad dalis buvusių britų politinės arenos lyderių, torių, tokiu būdu ėmėsi spręsti savo vidines problemas. Dalis britų politikų tada prisiėmė atsakomybę visų savo žmonių ateities sąskaita lošti „Brexit” partiją, į pirmą planą iškeldami Didžiosios Britanijos išskirtinumo Europoje regimybę.

Laimėtojų nėra

Laimėtojų šioje situacijoje negalėjo būti. Trapi persvara vykusiuose rinkimuose „Brexit” naudai (52-48 proc.) lieka pavyzdžiu, kaip greitai ir ilgam galima supriešinti visuomenę. Neverta pamiršti to, kokią įtaką „Brexit“ balsavimui Jungtinėje Karalystėje turėjo antieuropietiškos išorės jėgos, juk melagingas naujienas aktyviai skleidė net Kremliaus troliai.

„Brexit“ galime vadinti istorine pamoka (klaida), bet akivaizdu, kad šiandien svarbiausia pasirengti gyventi naujomis sąlygomis. Tiek pačiai ES, tiek Britanijos visuomenei. Pabrėžiu, visuomenei, ne vien tik politikams!

Taip, Europos Parlamente šią savaitę britų ir Europos politikai išsakė paskutinius priekaištus bei komplimentus, kai kas dainavo dainas, kai kas mojavo vėliavėlėmis. Atsisveikinimo kalbos buvo graudžios, nuoširdžios, nors pasitaikė ir ciniškai pašiepiančių.

Žmonių galvose skirtingose Lamanšo sąsiaurio pusėse šiandien sukasi įvairios mintys, esama nerimo, bet dėl vieno esu tikras – didžioji dalis ES piliečių, ir taip pat didelė dalis britų, matyt, atsakingiau nei bet kada anksčiau galvoja apie savo ir vaikų ateitį.

Sunki ES ir Jungtinės Karalystės išsiskyrimo sutartis, kurią sudaro virš pusę tūkstančio puslapių, kol kas žymi tik britų narystės ES pabaigą. Siekiant išlaikyti pilnaverčius politinius ir ekonominius santykius po to, kai baigsis pereinamasis laikotarpis, t.y. nuo 2021-ųjų, dar kalnus darbų reikės padaryti. Skaičiuojama, kad tarp ES ir Britanijos artimiausiais mėnesiais teks parengti ir suderinti bent 100 naujų sutarčių – dėl prekybos sąlygų, piliečių teisių ir kitų sektorinių klausimų.

ES nuolaidžiavimo nebus

Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas gali daug kalbėti apie naujas ar geriausias įmanomas laisvos prekybos sutartis su JAV ir ES, bet realybė ta, kad iš ES pusės britų valdžia nuolaidžiavimo nesulauks.

Prasidedantis naujas derybų etapas parodys tikrąjį B. Johnsono su pasididžiavimu pabrėžiamo Britanijos suvereniteto svorį. Pamatysime, kiek Jungtinė Karalystė sugeba derybose su keliolika kartų didesnėmis partnerėmis – ES ir JAV. JAV administracija, tikėtina, irgi nežadės Britanijai nuolaidų už dyką.

Mano įsitikinimu, prekybos sektoriuje Jungtinė Karalystė vis tiek turės pasirinkti prioritetinę kryptį, su kuo žengti į ateitį ir kurioje rinkoje dirbti. Nustatyti nauji techniniai standartai prekybai su ES neišvengiamai darys įtaką britų prekybos susitarimui su JAV.

Kiek ir kokia apimtimi galime toliau tikėtis laisvos prekybos tarp ES ir Jungtinės Karalystės? Neverta pamiršti, kad prie derybų stalo sėdės Prancūzija, kuris tikrai reikalaus aukšto standartų laikymosi, ypač žemės ūkio produkcijos atžvilgiu.

Todėl abipusiam prekybos susitarimui, prognozuoju, prireiks ilgų derybų, o galutinį rezultatą nulems kompleksinis susitarimų paketas, į kurį pateks bendradarbiavimas saugumo, gynybos, užsienio politikos, transporto ir kitose srityse. Ypač jautri sritis – nauji susitarimai dėl žvejybos, kur savo pastabų tikrai turės Ispanija, Portugalija, Prancūzija ir Danija.

Kaipgi britų ir ES derybos dėl piliečių teisių ir laisvių po „Brexit“? Jas, be abejo, komplikuos premjero B. Johnsono pažadai, kad britai patys nustatys migracijos ir ES piliečių gyvenimo ir darbo sąlygas Britanijoje. Dar galima tikėtis abipusių nuolaidų, bet laisvas žmonių judėjimas, akivaizdu, susidurs su kliūtimis.

Emigracijos ir darbo taisyklės bus kitokios, taip pat ir Lietuvos piliečiams. Strateginė partnerystė tarp Lietuvos ir Britanijos šiame kontekste tampa dar svarbesnė – tikiuosi, kad mūsų Vyriausybė daro viską, kad partnerystė įgautų tvirtą pagrindą ne tik gynybos ir saugumo, bet ir ekonominio bendradarbiavimo srityje.

Mūsų laukia dar vieni išbandymų metai. Esu tikras, kad lengvai dalyti britų politikų pažadai galiausiai atsimuš į pragmatišką derybų su ES stalą. Todėl ES ir britų derybininkams galime palinkėti sėkmės ir ryžto sutarti. Būtent kitąmet pradės aiškėti tikroji „Brexit“ projekto kaina.

Nors proeuropietiško sparno britai Europai pasakė „iki pasimatymo“, sugrįžimas tikriausiai jau lieka uždaviniu ateinančiai kartai.