Žali kryžiai laukuose ir ūkininkų traktoriai miestuose valdžioje esant „valstiečiams“ iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksaliai. Kas tokio nutiko, kad valstiečiai protestuoja prieš valstiečius?
Pastarosios ūkininkų protesto akcijos visų pirma yra neištesėtų valdžios pažadų žemės ūkiui atspindys. Prieš trejus metus į valdžią atėję „valstiečiai“ šalies ūkininkams sukėlė itin didelių lūkesčių: išrinkom „savo valdžią“ – gyvensime geriau. Faktas – per trejus metus lūkesčiai taip ir nevirto konkrečiais darbais. Per šiuos metus valdančiųjų žvilgsnis buvo nukreiptas visur, tik ne į žemės ūkį: valdančioji dauguma iš esmės taip ir nepradėjo spręsti šalies žemės ūkyje susikaupusių problemų. Tai, kad žemės ūkio oligarchų vadovaujamai valstiečių daugumai žemės ūkis nėra prioritetu rodo ir tai, kad daugiausia – net 3 kartus per 3 metus – keistas buvo būtent žemės ūkio ministras. Vien toks politinis nestabilumas, nekalbant jau apie ganėtinai skirtingas ministrų vizijas, padarė daug žalos šalies žemės ūkiui.
Nesibaigiantys valstiečių daugumos „karai“ viešojoje erdvėje žemės ūkiui padarė kitą „meškos paslaugą“ – kaimas buvo dirbtinai supriešintas su miestu. Vos ne geru tonu tapo pasakyti ką nors kandaus, žeminančio ūkininkų atžvilgiu. Net daugelio politikų tiražuojamos „gerovės valstybės“ statybą kažkodėl buvo nuspręsta pradėti būtent nuo mokesčių žemės ūkiui didinimo.
Faktas, kad lokalus Lietuvos žemės ūkis veikia globalioje rinkoje. Visos be išimties Europos Sąjungos (ES) valstybės ženkliau ar mažiau remia savo šalių žemės ūkį, nes puikiai suvokia, kokia konkurencija globaliame pasaulyje vyksta tarp įvairių šalių ūkininkų. Lietuvoje žemės ūkis yra pagrindinis darbdavys kaime, o viena darbo vieta pirminėje žemės ūkio produktų gamyboje sukuria 3-4 darbo vietas maisto pramonės, aptarnavimo, prekybos sektoriuose.
Stebėtinai vieningi pastarojo laikotarpio šalies ūkininkų protestai yra nukreipti ne tiek prieš mokesčių didinimą, bet labiau yra noras atkreipti visuomenės dėmesį į deramos pagarbos stoką kaimui ir žemdirbiams, aprūpinantiems sveiku ir saugiu maistu Lietuvos žmones. Ypač turint galvoje aplinkybę, kad 3 metus iš eilės šalies žemės ūkis dėl klimato kaitos padarinių patiria didelių nuostolių.
Beje, ūkininkų protestai yra ne vien tik „galvos skausmas“ dabartinei valdžiai, bet ir įrankis šalies Vyriausybei bei Prezidentui derybose su Europos Komisija dėl konkurencingų tiesioginių išmokų Lietuvos žemdirbiams. Todėl raginu Lietuvos ūkininkų protestus derybose dėl ES Bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo po 2020 metų „paversti“ derybine pozicija ieškant nediskriminacinio šalies žemės ūkio rėmimo ES skiriamų išmokų kontekste.