Gerbiamas posėdžio pirmininke,

Ponia Prezidente,

Mieli svečiai iš Latvijos,

Ponios ir ponai,

Leiskite Jus visus nuoširdžiai pasveikinti su Europos diena! Tai diena, kuri suteikė naują viltį pokario Europai ir atsikartojo politiniu stebuklu po Berlyno sienos griuvimo. Būkime atviri, Lietuva ir dešimtukas Baltijos, Vidurio Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių pasinaudojo istoriniu Europos pažadu būti atvirai ir siekti suvienijimo bei bendros gerovės kontinente. Ir štai jau penkiolika metų esame pilnateisiai dalyviai, o ne stebėtojai, esame bendražygiai, o ne priešininkai, esame partneriai, o ne oponentai. Ši paradigma žymi kardinalius pokyčius per palyginus trumpą istorinį laikotarpį, kurį pradžioje stebėjome iš priešingų sienos pusių.

Europos vienijimosi ir pokyčių pradžią menanti V. Čerčilio kalba Ciuriche 1946 m. rugsėjo 19 d. apie vieningą Europą buvo pasakyta tebevykstant mūsų regione nuožmiems laisvės kovotojų mūšiams prieš sovietinius okupantus. R. Šumano 1950 m. gegužės 9 d. kalba kviečiant europiečiams vienytis mūsų regiono gyventojams tebereiškė nuožmias deportacijas, tremtį. 1956 m. sovietų tankų triukšmas Budapešte nustelbė bet kokią žinią apie Romos sutarties iniciatyvas. Tačiau mes kovojome už Europą, taip kaip galėjome ir ten, kur buvome.

Pasiryžimas pakeisti geopolitiką gerai paaiškina Lietuvos ir kitų naujųjų valstybių narių siekius 90-tųjų eigoje užsitikrinti teisę būti besivienijančios Europos dalimi. Tai nebuvo garantuotas rezultatas laike ir lengvas darbas, abejonių dėl mūsų  pilnavertės narystės Europos šeimoje būta įvairių – politinių, saugumo, ekonominių ir grynai techninių. Jų įveikimui prireikė laiko ir daugybinio politinio lobizmo, kuris galų gale virto Kopenhagos kriterijų patvirtinimu 1993 m., apibūdinant galimos narystės standartus. Turiu asmeniškai pasakyti, kad tik formaliai ir galbūt kai kuriems politikams Kopenhagos kriterijai atrodė lengvai pasiekiami ir savaime suprantami – demokratija, rinkos ekonomika ir gebėjimas laikytis Europos bendrijų teisės visumos. Tačiau praktikoje viskas atrodė gerokai sudėtingiau. Vien tik konkurencingos rinkos apibrėžimą sudarė pavyzdžiui trys dešimtys įvairių rodiklių ir kriterijų.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad derybų dėl ES narystės procesas, kuris patvirtino Europos atvirumo naujoms narėms idėją ir vertino mūsų regiono valstybių atitikimą ES narystės reikalavimams, rėmėsi kitu, bene svarbiausiu, dalyku. Derybos negalėjo būti sėkmingos, vienok, vidinės struktūrinės, politinės, socialinės-ekonominės ir teisinės reformos nebūtų visapusiškos ir rezultatyvios. Ko gero, tai ir buvo pagrindinis ne tik dvišalių derybų sėkmės, bet ir besiderančios valstybės transformacijos (europeizacijos) rodiklis. Reikia pripažinti, kad tai ir lėmė dviejų besiderančiųjų valstybių atsilikimą ir galutinį vėlavimą plėtros maratone. Galiausiai didžioji ES plėtros banga sukūrė dar neregėtą pokarinėje Europoje politinių-ekonominių pokyčių mastą ir tempus, kuomet post-sovietinės ir post-socialistinės valstybės Rytų ir Vidurio Europoje keitėsi iš esmės ir taip greitai.

Lietuvos derybų dėl narystės ES strategija rėmėsi šiais tikslais: 1. Siekėme įstoti su pirmąja valstybių grupe 2. Siekėme geriausių įmanomų ekonominių ir finansinių derybų rezultatų 3. Sprendėme du Lietuvai išskirtinius ir labai svarbius dalykus: Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymą ir tranzito į/iš Kaliningrado srities sąlygas.

Siekdami išlaikyti reikiamą derybų tempą ir kokybę, radome institucinius sprendimus, kuomet per specialiai sukurtą Europos komitetą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės suformavome efektyvų europinės politikos koordinavimo mechanizmą, remiantis centralizuota koordinavimo sistema. Deja, turiu pasakyti, kad vėliau ji buvo sužlugdyta dėl politinių ambicijų ir gryno nesupratimo deryboms pasibaigus, dėl ko buvo prarastas europinės politikos koordinavimo efektyvumas.

Lietuvai pavyko sėkmingai baigti derybas 2002 m. gruodžio mėnesį Kopenhagoje, kartu su kitomis devyniomis šalimis, užsitikrinant geras ekonomines ir finansines narystės ES sąlygas. Taip pat Lietuvai pavyko surasti ir sutarti su ES dėl unikalaus teisinių ir finansinių sąlygų sprendimų – dėl Ignalinos AE uždarymo. Derybų metu pavyko įveikti politinį nepasitikėjimą ir rasti sprendimą, kuris padengtų aukštus atominės elektrinės uždarymo kaštus iš ES biudžeto.

Tuometinės Lietuvos derybų komandos darbas iš esmės prisidėjo prie to, kad per pastaruosius 15 metų Ignalinos atominės uždarymo kaštų finansavimas (apytiksliai siekiantis 100 mln. eurų per metus) atitinka techninio uždarymo proceso reikalavimus.

Lietuva sugebėjo rasti sprendimą ir dėl tranzito į Kaliningrado sritį, Briuseliui tarpininkaujant derybose su Rusija. Šis susitarimas ir įdiegta ypatinga tranzito valdymo sistema lieka pavyzdžiu, kaip sprendžiami panašūs iššūkiai.

Derybos su ES esmingai sustiprino Lietuvos administracinius pajėgumus, padėjo rastis naujoms viešojo valdymo kompetencijoms, paskatino jaunosios kartos valstybės tarnautojų karjerą. Tačiau kokybiniai viešojo administravimo pokyčiai yra ilgalaikis procesas ir 15-os metų laikotarpis tėra solidi pradžia.

Galima teigti, kad ES narystės derybų laikotarpis laikytinas nepalyginamai gilesnių ir platesnių reformų paskata. Vis dėlto pastarųjų penkiolikos metų laikotarpis, kai buvo inicijuotos vadinamosios „Briuselio reformos”, pokyčių tempas nepalyginamai sumažėjo. Vidinės pertvarkos tapo labiau priklausomos nuo politinės valios ir politinių skervėjų, politikų kompetencijos, kitų aplinkybių.

Vertinant pastarųjų kelerių metų narystės ES laikotarpį tapo akivaizdus tam tikras europeizacijos kelio sąstingis. ES institucijų ir jų lyderių poveikis atskirų valstybių narių viešojo administravimo sritims tapo ribotas. Pozityvių reformų šalininkams tenka dažnai apgailestauti dėl silpnokai apibrėžtos ES teisės ir praktikos, siūlomų sprendimų įtakos švietimui, sveikatos apsaugai ir kitos sritims. Šią tendenciją galime ir turime pakeisti.

Svarbu paminėti, kad narystė ES paskatino regioninį bendradarbiavimą. Ypatingą pagreitį įgavo ir konkrečiais projektais įgyvendinama Lietuvos ir viso Baltijos regiono energetinės ir infrastruktūros atskirties nuo ES rinkų panaikinimas. Įgyvendinami dujų ir elektros tinklų sujungimų projektai sukuria energetinio saugumo pagrindus ir tiekimo garantijas. Į Baltijos regioną ateina naujas super projektas – Rail Baltica, kuris pateiks infrastruktūros ir transporto alternatyvas.

Norėčiau kalbą užbaigti keliomis pastabomis, kurios man leidžia tikėti Europos Sąjungos ateitimi:

Pirma: Europa nėra „nurašyta“ ar išsibarsčiusi. Nepaisant Didžiosios Britanijos politikos populistų neatsakingai įnešto „Brexit“ chaoso, solidarumas kertiniais klausimais išlieka skiriamasis Europos Sąjungos (ES) bruožas. Tikiu, kad tai dar bus progų įrodyti „Brexit“ maratono finiše ir vėliau.

Antra: šių dienų Europa nėra skirta kariauti, ji niekam negrasina. Šiandieninė ES yra pagrindinis garantas taikai bei vienybei mūsų žemyne ir kiekvienam mūsų.

Trečia: Europa nekursto nesantaikos. Europa šiandien aukščiau nei bet kada kelia tolerancijos ir pagarbos įvairovei kartelę, ir tikiu, žvaigždės mėlyname fone daugeliui kartu yra ir tolerancijos vėliava.

Ketvirta: Europos gerovė nėra mitas ar tik praeitis. Iššūkių netrūks visais laikais, bet svarbiausia, kad Europa turi lyderių ir stiprią pilietinę visuomenę. Solidari ir vieninga Europa yra, buvo ir bus mūsų visų gerovės garantas.

Penkta: Taikioji Europa griovė, o ne statė sienas. Nes Europa yra Laisvė, o Laisvė yra Europa. Čia galime ir galėsime laisvai galvoti, laisvai daryti tai, ką nusprendžiame.

Už Europą, kuri mus jungia, įkvepia ir stiprina!