Vilniaus skyrius, ypač po daug nusivylimų, nesėkmių ir praradimų išgyvenęs vienijimosi metamorfozes, ilgainiui pelnytai atsidūrė viso Liberalų sąjūdžio „dėmesio centre“. Tiek dėl ant partijos augimo bangos iškilusių asmenybių, tiek dėl įspūdingų rezultatų Europos Parlamento ir Savivaldos rinkimuose prieš keletą metų. Tikriausiai visi pripažins, kad tai buvo bendrų skyriaus narių pastangų ir komandos sutelktumo pasekmė. Iškovojus ketvirtą pagal vertingumą valdžios postą Lietuvoje, radosi ir noras tą įtakingumą „eksportuoti“ visos liberalų bendruomenės mastu. Tačiau, ko gero, nebuvo įvertinta regionų specifika, nors partijos patriarcho tezė „kiekvienam kaimui po liberalą“ jau natūraliai buvo prigijusi realybėje. Palaikymas liberalioms vertybėms ir laisvo žmonių pasirinkimo puoselėjimui irgi pagavo tą augimo tendenciją.
Bendro Vilniaus skyriaus iniciatorius, tapęs jo pirmininku, vėliau savivaldos rinkimų sąrašo vedliu ir dėsningai laiminčios komandos lyderiu – buvo inauguruotas ir Sostinės Meru. Logika ir politinė nuovoka diktavo bekompromisį sprendimą – pilnai atsidėti Vilniaus miesto reikalams, idant nepraleisti svarbių detalių ir atsakingai bei budriai tvarkytis prisiimtų įsipareigojimų rėmuose. Gal nelemtas politinės korupcijos skandalas ir buvo neracionalaus bandymo tapti ir partijos vadovu indikatoriumi.
Deja, noras ir ambicijos sėdėti ant dviejų ar net trijų ypatingai atsakomingų kėdžių vienu metu nevisada dera su išbandymo valdžia iššūkiais ir atsakomybės naštos išlaikymu. Atsirado nevisuomet argumentuotų bandymų laikyti visus valdymo svertus savo ar tik ypač artimų bei asmeniškai lojalių draugų rankose. Ir dar tas siekis primesti savo valią ar išimtinai teisingą nuomonę visam Liberalų sąjūdžiui, kuris visada pasižymėjo komandinio darbo privalumais prieš konkurentus.
Tik priminsiu, jog ir Remigijus, ir vėliau Aušrinė į partijos gretas įsijungė ypatingai palankiomis jos kilimo reitinguose bei pasitikėjimo rinkėjų akyse augimo sąlygomis. Tuomet Liberalų sąjūdis buvo veržli ir perspektyvi politinė jėga. Abu jie užsiangažavo tapti matomiausiais mūsų veidais ne vien tik Vilniuje. Dirbant kasdienius darbus, susiduriant su sunkiau vykdomais įsipareigojimais bei neišvengiama kritika – prarandama kryptis, net ir įjungus neva „aukštesnę pavarą“. Atsiskaityti prieš visuomenę darosi sudėtinga, kai ji išprususi ir jos reiklumas aukštas, o pats nesugebi pripažinti neįvykdytų pažadų naštos. Jeigu beliko noras visa nesėkmes suversti tavimi pasitikėjusiai partijai ar kritiškai nusiteikusiems kolegoms – konfliktas užprogramuotas ir vidinė krizė neišvengiama.
Tas dar suprantama. Tačiau slšptis nuo atsakomybės po komiteto širma ir mistiniu dar didesniu liberalizmu, ignoruojant kitus save irgi laikančius liberalių vertybių puoselėtojais – čia jau asmeninio intereso kėlimas aukščiau organizacijos reputacijos.
Tikrai gaila, kad išsiskiria mūsų anksčiau buvusių bendrų tikslų siekimo keliai. Kartu daug ir toli nuėjome, ir būtume nuėję dar toliau. Gal net iki tik svajonėse įvardintų aukštumų. Linkime visokeriopos sėkmės ir liekame draugiškais bendražygiais, įtvirtinant liberalias vertybes ir liberalią politiką. Dauguma iš mūsų nuoširdžiai stengiasi atnaujinti partiją bei išvalyti negatyvius, ją kompromituojančius reiškinius. Ir kiekvieno pagalba ją prikeliant yra prasminga.
Garbinga mums gimininga prūsų tauta turėjo savo Herkų Mantą ir jo žmoną Mortą. Ir jie nepaliko beigi neišsižadėjo savo gentainių, pražūčiai žvelgiant tiesiai į akis. Apmaudu, kad Remigijus su Aušrine renkasi lyg aukos vaidmenis ir tiktai bando atkartoti Pilėnų scenarijų.
Bet jeigu, kaip sakė naujai kuriamo komiteto ant liberalų platformos lyderis, jis yra, bus ir mirs liberalu, tegul jo, kaip ir daugelio iš mūsų čia arba mintimis su mumis esančių, individualaus memorialo vietą tepuošia laisvamaniškai sakrali ir nemirtinga frazė „Viskas bus gerai“.
Benediktas Krasniauskas
LRLS Vilniaus skyrius
Tarybos narys
Kaunas 2018-10-27