Lygiai prieš metus kalbėjau ir siūliau, kad vienintelis būdas įveikti strateginę grėsmę Lietuvai keliantį Astravo monstrą yra iškelti šį klausimą į Europos Vadovų Tarybos lygmenį bei darbotvarkę. Kaip tai pavyko iki šiol – galite spręsti vertindami įvykius iš šalies.

Šiandien man dar akivaizdžiau – būtent Europos Vadovų Taryba yra ta institucija, kuri gali užtikrinti mums, Lietuvai, bei visai Europai daugiau ramybės dėl mūsų visų saugumo artimiausioje ateityje. Žinoma, tam, kad Astravas bent priartėtų prie europinių standartų, prireiks neeilinių priemonių.

Prieš kelias savaites buvo paskelbtos Europos Komisijos ir grupės ekspertų išvados dėl Astravo jėgainės saugumo stresinėse situacijose, kurios tik patvirtino, kad atominės statytojai nesirūpino tarptautiniais saugos standartais.

Vargu, ar tie patys atominės statytojai skubės reaguoti į jiems išsakytas pastabas ir rekomendacijas. Ką daryti, kad europinės pastabos neliktų popieriuje?

Pirmiausia, svarbu pastebėti, kad minėtų Europos Komisijos išvadų dėl Astravo paskelbimą lydėjo dezinformacinė ataka, surežisuota taip, kad būtų įteigta, jog ES išvados esą palankios atominės statyboms. Prie šito informacinio chaoso prisidėjo ir tai, kad eilinį kartą aukščiausi Lietuvos politikai ėmė rodyti pirštais vieni į kitus, kratytis atsakomybės – tą Baltarusijai (ir Rusijai), be abejo, buvo malonu stebėti.

Tenka pripažinti, kad Baltarusija sumaniai „žaidžia“ ir išnaudoja tai, kad ES stokoja vidinės vienybės pripažįstant Astravo keliamą pavojų. Deja, tai iš esmės yra Lietuvos neveiklumo ir neįsitraukimo į kasdienę Europos politinę darbotvarkę rezultatas.

Tenka pripažinti ir tai, kad ES iki šiol nėra sukūrusi efektyvių instrumentų, kurie leistų prižiūrėti ir tinkamai kontroliuoti ES kaimynystėje (šiuo atveju – praktiškai pačioje ES) vykstančias branduolines statybas.

Todėl grįžtant prie klausimo – ką daryti – šią savaitę Briuselyje registravau savo pasiūlymus ir įstatymų pataisas. Pirma: siūlau ES Branduolinės saugos bendradarbiavimo instrumentą (INSC) papildyti taip, kad su ES kaimynyste susijusios saugumo rekomendacijos būtų ne tik rengiamos, bet ir įgyvendinamos privaloma tvarka su pačios ES institucijų priežiūra.

Greta to, siūlau ES įtvirtinti naują sistemą – tokiais atvejais ir tokiose valstybėse, kur kyla pagrįstas susirūpinimas dėl branduolinės saugos (kaip Astravo atveju), kviečiu steigti branduolinės saugos misijas su vietoje dirbančiais ES ekspertais.

Remiu visus Lietuvos institucijų veiksmus, kuriais siekiama nepritarti ES ir Baltarusijos santykių gilinimui – tol, kol nebus rasti ir įgyvendinti būtiniausi sprendimai dėl Astravo, eliminuotos rizikos bei grėsmės. Seniai sakiau ir laikausi pozicijos – ES ir Baltarusijos santykiai pirmiausia turi remtis rezultatais bei pažanga derybose dėl Astravo.

Mano įsitikinimu, Lietuva, dalyvaudama viršūnių susitikimuose Europos Vadovų Taryboje (į Tarybą pastarąjį dešimtmetį vykdavo išimtinai šalies Prezidentė), ne vien tiktai turi, bet tiesiog privalo demonstruoti agresyvų pozityvumą.

Jei Lietuva bus tvirta ir kryptingai sieks savo tikslų, mažiau reikės siųsti „linkėjimus“ kitiems ar įdėti nepamatuotus lūkesčius į pačią ES. Baltarusijos klausimą būtina nedelsiant iškelti kaip gyvybiškai svarbų Lietuvai ir apie tai turi išgirsti visų ES valstybių lyderiai.

Priešingu atveju santykiai su A. Lukašenka ir toliau bus šildomi mums už nugaros, ir tas bus daroma mūsų žmonių ir mūsų visų ateities bei saugumo sąskaita. Kviečiu apsispręsti.