Per 30 metų Lietuva sparčiai nužengė į priekį. Laimės ir gerovės augimas joje akivaizdus. Nei ekonomiškai nei kultūriškai dar niekad nebuvome tiek pasiekę. Tačiau ar galime eiti greičiau? Taip. Galime būti greitesni, lankstesni, tvirtesni. Todėl ir turtingesni materialiai ir dvasiškai.  Kas tam trukdo? Kaip visada: tingumas, kvailumas, godumas, bailumas, pavydas. Trukdo laisvės – vidinės ir išorinės – stoka.

Tačiau ar man vienam taip atrodo kad šios ydos labiau nei visuomenėje pasireiškia politikoje, ir iš ten nuodija švietimą, sveikatą, socialinę apsaugą, ekonomiką? Politikai, kurie turėtų būti dvasios aristokratai, tapo reitingų, stereotipų ir lobizmo vergai. Politikas nebėra atsidavusio visuomenei tarno etalonas. Politikas tapo valdžios trokštančio ir galiomis manipuliuojančio žmogaus etalonu. Netikite – paklauskite žmonių!

Mes, Lietuvos piliečiai, ir mes, politikai, esame pakeliui į užsisklendimą pražūtingame užburtame rate: padorus žmogus šalinasi politikos, nes nenori teptis reputacijos, politikoje mažėja padorių ir sąžiningų žmonių, ir politinė veikla tolsta nuo savo esmės – bendrojo gėrio kūrimo. Liūdniausia kad į šį užburtą ratą įkliūva ir tie, kurie turi būti ateities, veržlumo ir laisvės šaukliai.

Net ne tie dalis verslininkų, kurie paniro į psichopatinį norą visais manipuliuoti, man šiandien atrodo didžiausia problema. Didesnė problema, kad tie politikai, kurie kasdien bando vadovautis bendrojo gėrio principais, yra tapę  tarsi „kažkokie keisti“ – epitetas, kuriuo, pasirodo, buvau apdalintas MG Baltic atstovų. Tuo tarpu kiti politikai, kurie drąsiai kimba ant kabliuko „nežiurkiauti“, ieško kaip „prisiduoti“, klausosi be užuolankų dalinamų pageidavimų, yra aiškiai davę suprasti, kaip „prie jų prieiti“ – tokie politikai yra „viskas tvarkoje“, jų žodžiais kalbant.

Atsimenu, kai dar nebuvau politikoje, o tiesiog dirbau savo darbą, buvau aktyvus pilietis ir troškau to, kas man buvo brangu ir prieš 30 metų – nuo Sąjūdžio pradžios. Iš valdžios tenorėjau paprastų dalykų – kad netrukdytų siekti laimės, kad vestų pirmyn ir nepasiduotų kvailumo, godumo, pavydo ir puikybės ydoms. Ir visada darytų tai – ką pažada. Tikiu, kad dauguma Lietuvos žmonių ir šiandien nori to paties. O ar gauna? Nemanau.

Galėčiau ieškoti krislo svetimoje akyje, kitose partijose. Juolab kad tikrai nei puikybės, nei kvailumo, nei godumo ten netrūksta. Tačiau pasaulį keisti galima pradėti tik nuo savęs. Tad pakalbėkim apie liberalus. Aš tikiu liberalia idėja. Tikiu kad tik laisvas žmogus gali būti pilnavertis, save išpildantis, ir tikrai tarnaujantis kitiems. Man tai tapo ypač aišku tada, kai sugriovus sovietinę imperiją, kai jau atrodo belieka džiaugtis laisve ir padoriai gyventi, į paviršių, į politiką pradėjo lįsti pykčio ir neapykantos laisvam žmogui gaivalai. Tapau liberalu dėl to, kad fiziškai ir moraliai saugus galiu būti tik tada, kai esu laisvas. Tapau politiku dėl to, kad žinojau, jog supratau, kad niekas kitas neapsaugos laisvės, jei pats neprisidėsi prie jos apsaugojimo.

Tačiau šis pamatinis tikėjimas laisve kai kuriems liberalams buvo per menkos vertės. Dalis susirgo godumu ir pradėjo kaupti žemiškus turtus sau. Dalis pasijuto visažiniai ir pakilo į puikybę. Dalis numojo ranka į vertybes bei idėjas, ir tesirūpina kaip pramušti iš biudžeto papildomą milijoną savo apygardai ar savo simpatikams.

Kai prieš kelis metus liberalų susirinkime pasakiau, kad mums laisvės idėja yra svarbiau nei pati organizacija, kad organizacija, partija tėra tik įrankis šiai idėjai realizuoti,  sulaukiau karštų priekaištų. Tuomet jų nesureikšminau. O be reikalo. Nes šiandien lygiai taip pat matau norą laikytis kartu, tačiau per mažai matau tikslo – vardan ko mes turime „laikytis kartu“, ir vardan ko mes apskritai egzistuojame?

Apsispręsdamas kandidatuoti į Vilniaus mero poziciją, kėliau sau aiškius tikslus: sąžiningai dirbant išvesti sostinę iš liūno į kurį gražbyliaujančiu liežuviu ir į save riestais nagais į jį įstūmę buvę miesto vadovai. „Didingomis ambicijomis“ maitinamo miesto skola buvo milžiniška, infrastruktūra nudrengta, o vaikų darželiuose neskiriama pinigų net naujai patalynei. Didelėmis pastangomis pavyko ištraukti miestą iš to liūno ir pakurti Geležinio Vilniaus garvežį naujai tvariai sėkmei. Vilnius išsivalė, atsistojo ant kojų, išsipagiriojo, ir gali drąsiai su Sostinei deramu stotu miestiečiams suteikti tai, ko jie pagrįstai geidžia. Žengiame ritmiškai ir spartėjančiu žingsniu pirmyn. Pasirodo galima nepasiduoti korupcijai ir įtakoms, net jei dėl to kažkam tampi „keistokas“; nuveikti darbus, kurie duoda ne vienadienį, o ilgalaikį efektą. Pasirodo, politikai gali padaryti tai, ką žada.

Vadinasi, galima dar aukščiau iškelti miesto – Laisvės tvirtovės vėliavą ir išpildyti tikrąją mūsų Sostinės misiją, būtent: liudyti, kad laisvė, pagarba, drąsa – yra tikrasis laimės ir orumo šaltinis.

Ar turi tokio užtaiso liberalai, arba bet kuri kita partija? Turbūt taip. Bet tai guli užrakinta po devyniais užraktais. Po moralinio pobūdžio užraktais. Po nenoru pripažinti, kad mes ne tik buvome blogio taikiniai, bet kad blogio strėlės mus rimtai pašovė.

Ši potencija guli po virimu savo sultyse, t.y. buvimu „gražiais patiems sau“, ir po užmiršimu, kad politikai žmonėms reikalingi tik tam kad juos tinkamai atstovautų. O atstovaudami vestų į priekį be pasiteisinimų kad „Lietuva dar tam nepribrendo“. Tai brandinkime, po galais!

Mūsų, Lietuvos žmonių ir jų atstovų politikų, potencialas guli po puikybės spyna. Įsitikinimas, jog visi aplink kvaili, o patys esame vieninteliai teisingi, žlugdo teisingumą ir valią dirbti bendrojo gėrio labui.

Ši potencija guli po abejingumo, nusivylimo ir pasidavimo spyna, kuri lemia tingulį kovoti, ir politinį gyvenimą paverčia plaukimu pasroviui be tikslo ir prasmės.

Politiko tikslas yra išlaisvinti kiekvieno žmogaus potencialą, kad kiekvienas galėtų oriai prisidėti prie savo miesto ir šalies augimo, laisvai pasirinkdamas savo kelią į laimę, tačiau taip kad tai derėtų su visų žmonių bendrai telkiamu gėriu.

Tačiau, kad politikai atliktų šį vaidmenį, kad atitiktų štai tokį standartą, jie patys turi tapti tokiais –pagarbesniais, oresniais ir teisingesniais. Turi tapti  drąsesniais ir laisvesniais, nes laisvė yra pagarbos, orumo, teisingumo išdava.

Deja, šiandien aš konstatuoju – nėra tokios partijos, kuri galėtų drąsiai pasakyti, kad ji verta Tautos piliečių. Liberalai galėjo tokiais tapti, bet netapo, nes pasitikėjome tais, kurie pasitikėjimo nėra verti. Nes nesugeba net pasiūlyti ir ginti tokius sprendimus, kurie išlaisvintų dirbantį, kuriantį, savo laimės ieškantį žmogų nuo valdžios spaudimo, reguliavimo, moralizavimo, o kartais – net terorizavimo.

Ar dar galima susigrąžinti šį prarastą šansą? Nežinau. Žinau tik tai, kad stručio pozicija, ginčas teismuose su Valstybės saugumo departamentu, apsimetimas, kad nieko tokio blogo neįvyko – tai blogiau nei kelias į niekur. Tai kelias į moralinį susinaikinimą.

Pasitikrinti, ar dar turime galimybę tapti piliečių pasitikėjimo ir jų moralaus atstovavimo verta partija, galime tik vieninteliu būdu: parodykime, kad idėja yra svarbiau, nei  „chebra“, o juo labiau tik individualūs tikslai ar asmeninė puikybė; parodykime,  kad turime drąsos ne šiaip trinti suolus ir kėdes, o realiai darbais nešti laisvės vėliavą; įrodykime veiksmais ir atvira širdimi, kad nesame įrankiu ar naudingais idiotais rankose tų, kurie dega noru tampyti visuomenę ir visą politinę sistemą už virvučių.

Deja, šiandien partijos gyvenimas man atrodo panašus į gyvenimą kompanijos, kurią yra apėmęs tiesiog išgyvenimo instinktas. Tarsi einame per džiungles, visi įsivaizduojame, kad mus puola, ir save įtikinėjame, kad turime laikytis vieningai, nes kitaip nieko nebus – neišgyvensime. Tarsi turime eiti ten, kur visada ėjome, ir taip, kaip visada ėjome, nors visi ir numanome, jaučiame, kad einame tiesiog į pragaištį.

Ilgai žmonijoje šis išgyvenimo instinktas buvo veiksnus, kai buvo privalu išgelbėti gyvybę. Tačiau jisai nėra protingas. Jis nepadeda rasti  geresnių – gyvasčiai tvarių – išeičių. Kartais, o ypač dabar, privalu sustoti, pagalvoti, įsivertinti ir tada priimti sprendimus.

Man atrodo, kad mums reikia pabusti ir pamatyti gyvenimą tikromis akimis. Kad atsiremtumėme į tikras vertybes ir surastume tikras išeitis. Siūlau receptą: susirasti kiekvienam bent tris tiesius, sąžiningus, orius, atsakingus, laisvę mylinčius žmones, ir jų paklausti – ar jie turi už ką balsuoti? Atsakymą priimti tokį, koks jis bus.

Dar pabandykite suformuluoti sau tris argumentus, kodėl žmonės ateinančiuose rinkimuose turėtų balsuoti už liberalus. Pasakykite juos trims protingiems doriems žmonėms. Ar vis dar jaučiatės tokie užtikrinti?  Štai tada ir paaiškės – ar turi dar šansą liberalai savo dabartine forma. Galbūt paaiškės ir tai, ar nereikia rimtesnio susikrėtimo visai mūsų politinei sistemai.

Aš kreipiuosi į kiekvieną, kuriam laisvės idėja yra brangi, kuris laisvę supranta kaip atsakingą buvimą kartu ir pagarbą šalia esančiam. Nepalikime šios idėjos. Kreipiuosi prašydamas dar daugiau. Net jei vakar tikėjotės, kad šaunūs vyrukai pakovos už jūsų vertybes. Net jei pagrįstai nusivylėte, kad tie šaunūs vyrukai susimovė. Galbūt kaip tik tai yra signalas, kad ne kažkas kitas, o Jūs pats, ar Jūs pati turite imtis atsakomybės, kartu su tais, kuriais dar tikite.

Vardan visų mūsų bendrojo gėrio ir kiekvieno asmens laisvės mūsų Tėvynėje!