Nemo iudex in causa sua (Niekas negali būti teisėju savo paties byloje), sako senovės romėnų išmintis. Ši nuostata puikiai tinka ir mokslo bei studijų pasauliui, kuriame išorinio ekspertinio vertinimo principas yra seniai taikomas kokybės pamatavimo metodas. Pasitaiko ir klaidų, be jokios abejonės. Kartais mokslo atradimai taip aplenkia savąjį laiką, kad joks ekspertas dar nepajėgus jų suvokti tuo metu vyraujančios mokslo paradigmos rėmuose, o neretai vertinant įsivelia tiesiog techninių klaidų. Bet tai, kas mūsų universitetus ištiko šių metų vasario pabaigoje-kovo pradžioje, netinka ramių ir racionalių samprotavimų apie metodologiją žanrui. Tai, mano įsitikinimu, yra tiesiog grubi klaida, kuri dar labiau įklampins ir taip sunkiai judančią universitetų tinklo pertvarką, sumažins pasitikėjimą pertvarkos „operatorių“ gebėjimais šią be galo sudėtingą reformą įgyvendinti geriausiu mūsų Valstybei būdu.
Vertinti universitetų lyderystę pagal studijų kryptis yra senas geras britiškas metodas – žymiai geresnis nei mėginimas nustatyti, kuris universitetas yra geresnis už kitą, nes labiau padeda stojantiesiems ir yra ne toks abstraktus. Dažnai pasakymai „geras universitetas“ ar „silpnas universitetas“ yra tiesiog propagandinės etiketės, paskubomis užklijuojamos, neįsigilinus į konkrečius mokslo ir/ar studijų pasiekimus. „Silpnuose“ universitetuose esama labai stiprių programų (ar lyderystės vienoje ar keliose studijų kryptyse), o universiteto titulavimas „stipriu“ tikrai nebūtinai reiškia, kad stipri bus ir konkreti studijų programa, į kurią pasirinko stoti jūsų sūnus ar dukra. Tikslus universitetinės studijų programos įvertinimas yra lėtas, beveik juvelyriškai kruopštus ir brangus procesas, kurį nuolat „šlifuoja“ ir tobulina specializuotos studijų vertinimo agentūros. Lietuvoje šį darbą daugybę metų daugiau ar mažiau sėkmingai dirba Studijų kokybės vertinimo centras (SKVC).
Būtent dėl šios priežasties (nes pasitikėjome ilgus metus galiojusia tarptautine tradicija!) tiek aš, tiek mano kolegos Seimo Švietimo ir mokslo komitete ne iškart suvokėme, kad Švietimo ir mokslo ministerijos šių metų vasario pabaigoje-kovo pradžioje sužaistas studijų krypčių vertinimo „blitz-krieg’as“ yra tiesiog grubus metodologinis pažeidimas, paneigiantis visą ligtolinę tarptautinę ir lietuvišką studijų vertinimo praktiką. Turint omeny dar ir ypatingai neramų pereinamąjį laikotarpį – kuomet vieni universitetai naikinami, kiti – jungiami, treti – laukia jungimo (ir todėl akademinė bendruomenė ypatingai jautriai stebi savo pasiekimų vertinimo procesus ir ypač metodiką) – tokie „nekantrumai“ ir „paskubėjimai“ iš valdžios pusės nusipelno ypatingos kritikos. Kur žadėtasis „dialogas su universitetais, siekiant studijų ir mokslo kokybės“? Kiek man žinoma, šiuo metu kai kurios prieš mėnesį „numarintos“ programos reanimuojamos ir reabilituojamos, bet būtent tai ir yra netoleruotinas nesusipratimas. Šiame vertinime nebuvo numatyta apeliacijos galimybė, todėl vyksta tik kai kurie klaidų atitaisymai.
Vertinimas buvo atliktas remiantis ŠMM 2018 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. V-191 „Dėl Studijų krypčių vertinimo ir laikinojo akreditavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“(TAR, 2018-02- 27, Nr. 2018-03046), kuris, kaip matyti, įsigaliojo vasario 28 d., t.y. tą pačią dieną, kai SKVC atliko daugiau nei 1000 programų įvertinimą (2018 vasario 28 d. SKVC direktoriaus įsakymas), o jau kitą dieną rezultatai buvo skelbiami Delfi.lt. Studijų kryptyse buvo vertinamos programos, kurių akreditacija yra galiojanti ir įvykdyta, pagal galiojančius teisės aktus, kviečiant užsienio ekspertus. Tos akreditacijos ir dabar galioja, todėl yra tiesioginė kolizija tarp dabar įvykdytos „masinės“ akreditacijos ir akreditacijų konkrečioms programoms, kuri niekaip nėra išspręsta nei ŠMM, nei SKVC direktoriaus įsakymais.
Kaip galima prie nekokybiškų studijų krypčių priskirti tarptautinių ekspertų 6 metams jau akredituotas studijų programas? Kaip galima mokslininkų pasiekimus vertinti remiantis pastarųjų dvejų metų publikacijomis (kai pasaulyje įprasta praktika vertinti pagal 5-10 metų publikacijas)? Akivaizdu, kad patys vertinimo užsakovai nėra išsamiai susipažinę su mokslinio darbo principais, nesuvokia, kiek gali užtrukti publikacijos solidžiame moksliniame žurnale ar garsios leidyklos leidžiamame straipsnių rinkinyje paskelbimas. Beje, Lietuvos mokslo taryba (LMT) ir panašios Lietuvos institucijos mokslininkus vertina pagal mažiausiai penkerių metų rezultatus. Keista, kad šiuo atveju, tokio principo nebuvo laikomasi. Dar daugiau, atlikus tik pirminį vertinimą, kaip teigia ir pati ministerija, buvo iš karto pranešta žiniasklaidai apie prastą Lietuvos mokslo, o ypač universitetų būklę. Kyla klausimas, kodėl skelbiami preliminarūs duomenys viešai, kai klaidų ir neatitikimų užfiksuota labai daug?
Kodėl Lietuvos piliečiai klaidinami bauginančiais teiginiais apie labai prastą universitetų kokybę, kurie mokslo vertinimuose vos pasiekia 1,5 balo iš 5 galimų. Tai – netiesa. Tik prieš 4-5 metus MOSTA su užsienio ekspertais vertino Lietuvos universitetų mokslo pasiekimus ir nustatė, kad nemažai krypčių yra įvertinta 4, o dauguma 3 balais, ir tik nedaugelis 2 ar 1. Deja, Lietuvoje niekas nebuvo įvertintas 5 balais. Tad nustatyta 1,5 balo kartelė visoms mokslo kryptims ir visų pakopų studijoms, atrodo apgailėtinai, tačiau tokia kartelė atsirado „iš bėdos“, nes teikiant 2015 bei 2016 mokslo duomenis Lietuvos mokslo tarybai, dar niekas (nei vertinamieji, nei vertintojai) nežinojo, jog jie bus panaudoti studijų vertinimui ir kokiu būdu mokslo kryptys bus susietos su studijų kryptimis. Kaip žinia, Lietuvoje tiek mokslo, tiek studijų klasifikatoriai yra labai smulkūs, neatitinka jokių tarptautinių standartų, todėl, suprantama, labiausiai nukentėjo tarpdisciplininės studijų kryptys bei tos, kuriose nėra doktorantūros teisės, nes anksčiau LMT vertinimo duomenys buvo svarbūs tik mokslo finansavimui pagal sritis (o ne kryptis!) bei doktorantūros vietų skaičiaus nustatymui.
Bet ministerijai nei universitetų, nei LMT nuomonė nebuvo svarbi. „Paskutiniams sprendimams dėl laikinojo studijų krypčių akreditavimo labai trūko viešumo ar bet kokios informacijos apskritai. Apie bręstantį ir vykstantį vertinimą buvo daug kalbama įvairiuose koridoriuose ir kabinetuose. Bet dar vasario pradžioje jokių pasirašytų dokumentų nebuvo. Asmeniniai kontaktai ministerijoje vasario pradžioje į klausimus, kokioje stadijoje projektas, ir kodėl vertinimas vykdomas pagal nepatvirtintus dokumentus, atsakė, kad joks vertinimas nevyksta, vyksta tik informacijos rinkimas. Galimybės susiorientuoti ir reaguoti į tai, kas vyksta, akademinė bendruomenė elementariai neturėjo. Apie jokį dialogą su universitetais negali būti nė kalbos“, – teigia Vilniaus universiteto docentas Jonas Dagys.
Tiek mokslo kūriniai, tiek sėkmingos studijų programos, savo kūrimo prigimtimi labiau primena subtilius juvelyrinius dirbinius, tačiau panašu, jog ŠMM nusprendė juos kiek pakoreguoti kalvio kūju – gerokai užvoždama iš viršaus, lyg kokią valstietišką žagrę gamindama. Šiame trumpame komentare nelieka vietos paanalizuoti, kokiomis sąlygomis Lietuvoje kuriamas mokslas (kad ir palyginti varganus Lietuvos universitetuose dirbančių mokslininkų atlyginimus su tais, kuriuos gauna jų kolegos iš kaimyninių šalių), tačiau šiuo atveju mokslininkams netikėtai skeltas valdžios antausis kelia rimtų klausimų apie jos tolesnį gebėjimą susidoroti su bent kiek rimtesniais aukštojo mokslo sistemos iššūkiais.