Vokietijos pietuose, pasienyje su Šveicarija yra nuostabus Konstancos miestas. Šiame mieste 1414-1418 m. vyko garsusis Konstancos susirinkimas, kuriame iš esmės pradėtas bažnytinės ir civilinės valdžios atskyrimas. Konstancoje prasidėjęs procesas per 600 metų pakeitė Europą, kurioje šiandien liko tik viena bažnytinė valstybė (Vatikanas), o kitos valstybės tapo pasaulietinėmis su didesne ar mažesne Bažnyčios įtaka. Šioje vietoje pabrėšiu tik tiek, kad Lietuvos Konstitucija labai aiškiai atriboja Bažnyčią ir Valstybę, Bažnyčiai palikdama tik moralinio autoriteto vaidmenį be teisės lemti civilinius procesus šalyje.

Konstancoje stovi ironiškas paminklas, kuris vaizduoja pusnuogę moterį (kurtizanę), vienoje rankoje laikančią imperatorių, kitoje – popiežių. Be daugelio kitų prasmių šis paminklas simbolizuoja svarbiausiąją – Bažnyčios ir Valstybės atskyrimą.

*****

2016 m. birželį Seimas svarstė pagalbinio apvaisinimo įstatymą ir priėmė liberalųjį jo variantą. Keistokai tada skambėjo Seimo nario P. Urbšio perskaitytas arkivyskupo S. Tamkevičiaus laiškas, kuriame už liberalųjį variantą pasisakančius asmenis siūloma ekskomunikuoti (atskirti nuo Bažnyčios). Tačiau tokią nuostatą galima buvo suprasti kaip moralinę Bažnyčios poziciją, kurią būtina išgirsti.

Politologo V. Vobolevičiaus įkurtas Laisvosios Visuomenės institutas tais pačiais 2016 m. kartu su būsima Seimo nare A. Širinskiene ėmėsi kurti kitokį pagalbinio apvaisinimo įstatymo modelį. A. Širinskienei tapus Seimo nare tas modelis buvo svarstomas ir daug jo nuostatų tapo kūnu kartu išmetant prieš pusmetį buvusio Seimo priimtas liberalias nuostatas. Laisvos Visuomenės instituto direktorė tapo A. Širinskienės padėjėja Seime. Nieko tokio – A. Širinskienės ir V. Vobolevičiaus pažiūros sutapo, tad ir samdo tą patį žmogų.

2016 m. spalį Laisvos Visuomenės instituto direktorius V. Vobolevičius agituoja seimo rinkimuose balsuoti už konservatorių M. Adomėną, kurį visi pažįstame ir gerbiame kaip uolų krikščionį, žmogų, artimą katalikų bažnyčios hierarchams. Nieko tokio – M. Adomėno ir V. Vobolevičiaus pažiūros sutampa, tad ir pasirodė agitacija už M. Adomėną.

Vėliau Laisvos Visuomenės institutas prie Seimo surengia mitingą, kuriame ragina visiškai uždrausti abortus. Lietuvos Vyskupų konferencija įvertina nuoseklią V. Vobolevičiaus veiklą ir pasiūlo jį į naujai formuojamą Radijo-Televizijos komisiją. Gabiam politologui tai didžiulis visų Lietuvos Bažnyčios hierarchų pripažinimas. Nieko tokio – Vyskupų konferencijos ir V. Vobolevičiaus pažiūros sutapo, tad ir tapo jų atstovu svarbioje valstybės institucijoje.

Gerbiu V. Vobolevičiaus, M. Adomėno ir A. Širinskienės pasaulėžiūrą. Turėti savo poziciją yra geriau, negu būti „dumble“ be jokios pozicijos – toks mano įsitikinimas. Ir tikiuosi, kad liberalų ginama pasaulėžiūra irgi bus gerbiama. Nors tuo jau teko suabejoti, kai valstiečių dauguma Seime uždraudė liberalei V. Čmilytei-Nielsen net pateikti liberalias Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisas.

Tačiau 2017 m. birželį jau pasaulietinės valdžios atstovė, LR Prezidentė, pasiūlė V. Vobolevičių į Vyriausiosios rinkimų komisijos narius, kur jis bemat tapo vieninteliu VRK pirmininkės L. Matjošaitytės pavaduotoju. Nieko tokio – Prezidentei patiko gabus politologas, tai ir pasiūlė jį tapti VRK nariu.

Vienintelis VRK pirmininkės pavaduotojas V. Vobolevičius tapo visų darbo grupių vadovu galimiems partijų nusižengimams tirti. Tirdamas galimas „valstiečių“ sąsajas su „Agrokoncerno“ finansuotais projektais prieš rinkimus V. Vobolevičius nusižengimų neįžvelgė. Tirdamas M. Adomėno įkurto Demokratinės Politikos instituto mokymus konservatoriams V. Vobolevičius nusižengimų neįžvelgė (gal dar ir dėl to, kad pats tuose mokymuose dalyvavo kaip lektorius). Tirdamas Š. Gustainio įkurto Taikomosios politikos instituto mokymus liberalams V. Vobolevičius įžvelgė pažeidimus ir pasiūlė nubraukti 790 000 eurų valstybės biudžeto dotaciją Liberalų sąjūdžiui.

Šiandien manau, kad V. Vobolevičius svarsto partijų veiksmus ir siūlo jų įvertinimą ne kaip Prezidentės deleguotas atstovas, bet kaip Vyskupų konferencijos patikėtinis. Kitaip sakant, sprendžiama ne pagal principą „yra-nėra“, o pagal principą „patinka-nepatinka“. Dar aiškiau pasakant – aš gerbiu klerikalinę pasaulėžiūrą ir tikėjausi, kad klerikalai gerbs liberaliąją pasaulėžiūrą.

Aš naiviai maniau, kad 1759 m. F. M. Voltero kūrinyje „Kandidas“ pasakyti žodžiai „Aš sakau tai, ką mąstau, ir per daug nesirūpinu, kad kiti mąstytų taip pat, kaip aš.“ ką nors reiškia XXI-ojo amžiaus Lietuvoje. Deja.

Liberalai tapo ne objektyvaus teisinio tyrimo, tačiau pasaulėžiūrinio, ideologinio vertinimo auka.

Ką apie tokį savo pasiūlyto asmens susidvejinimą gali pasakyti LR Prezidentė?

*****

Vėl žiūriu į garsiojo Konstancos paminklo nuotrauką. Ir man atrodo, kad ta jauna moteris, dešinėje rankoje laikanti imperatorių, o kairėje – popiežių, iš tikro abiejose rankose laiko vieną ir tą patį asmenį. Ir taip atrodo šių dienų Lietuvoje, 600 metų po Konstancos susirinkimo. Vyskupų konferencijos atstovai lemia pilietinius ir politinius procesus Lietuvos Respublikoje.