Praėjusią savaitę Seime po svarstymo buvo pritarta Šeimos stiprinimo įstatymo projektui, labiau primenančiam deklaracijų rinkinį nei įstatymą. Tiek savo forma, tiek turiniu šis projektas atspindi jo iniciatorių moralinius įsitikinimus bei programines nuostatas, o ne argumentais grįstus realius šeimų poreikius.

Dauguma įstatymo punktų neįtvirtina jokių konkrečių teisinių santykių reguliavimo normų ir yra tiesiog deklaratyvios – jų praktinis taikymas būtų gana probleminis. Žinoma, būtų galima numoti ranka į visas teisines subtilybes ir palaikyti tokį įstatymo projektą – juk visi esame už stipresnes ir laimingesnes šeimas. Tačiau praktika rodo, kad Seimo balsavimai už tokius abstrakčius dalykus kaip laimė ar darna paprastai nepasiekia trokštamo tikslo.

Minėto įstatymo projektu siūloma steigti visą eilę naujų institucijų: Nacionalinę šeimos tarybą, Šeimos politikos komisiją, savivaldybių šeimos tarybas. Kitaip tariant, iniciatorių užsibrėžto šeimų stiprinimo būtų siekiama kuriant naujas aiškių funkcijų neturinčias įstaigas, kurios tiesiog dubliuotų jau esamų darbą. Toks metodas nebūtų nei efektyvus, nei pradžiugintų dėl sudėtingos ekonominės padėties ar būtinų paslaugų trūkumo emigruojančius Lietuvos piliečius ir jų šeimas. Beje, šis siūlymas akivaizdžiai kertasi su valdančiųjų pažadais mažinti biurokratines išlaidas bei naikinti perteklines institucijas.

Jau iš įstatymo preambulės tampa akivaizdu, kad vienas pagrindinių jo tikslų – dar kartą įlieti alyvos į ugnį ir suskaldyti visuomenę beprasmiškame ginče dėl to, koks turėtų būti šeimos apibrėžimas. Tačiau toks kelias – netikslingas. Pažangios pasaulio valstybės nesiekia išrasti vieno universalaus šeimos apibrėžimo visiems gyvenimo atvejams – tai neįmanoma ir nereikalinga.

Konstitucinis Teismas dar 2011-aisiais metais išaiškino, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o ne forma. Atrodo, dalį politikų šis išaiškinimas netenkina ir šiuo įstatymu jie mėgina įsprausti šeimas į siaurus ir jiems priimtinus rėmus.

Dramatiškų demografinių iššūkių akivaizdoje, šeimos politika neturėtų būti grindžiama banaliu moralizavimu ar ginčytinais teiginiais apie vyro ir moters tarpusavio papildomumą bei prigimtines šeimos narių teises ir pareigas. Marginalizuodami vienišus, išsiskyrusius tėvus ir motinas, poras, kurios augina vaikus nesusituokę ar yra pasirinkę kitokią šeimos formą, pasieksime atvirkščią rezultatą.

Reali pagalba šeimoms: socialinių paslaugų gerinimas, darželių, ugdymo įstaigų kokybės ir prieinamumo didinimas, galimybių tėvams sėkmingai derinti darbą ir vaikų priežiūrą suteikimas. Prie problemų sprendimo net nepriartėsime steigdami naujas biurokratines institucijas ar priimdami skambias, bet tuščias deklaracijas.