Premjeras Saulius Skvernelis lankydamasis Lenkijoje Aušros Vartų pagrobimo ir patalpinimo ant lenkiškų pasų istoriją nuo kalbų iš aludės pakėlė į tarpvalstybinių santykių lygį. Neatsilikdama, kultūros ministrė Baltarusijoje pastatytą baletą apie Vytautą Didįjį pavadino provokacija. Panašūs pareiškimai pasigirsta ir diskusijose apie Baltarusijos galimybes savo herbu laikyti Vytį. Ką tokia politikų ir visuomenės reakcija reiškia valstybei? Koks mūsų šalies įvaizdis ir kaip mes save pristatome pasauliui?

Kas nori pagrobti Aušros Vartus?

Lenkijoje svarstant apie galimybę ant pasų, šalia kitų Lenkijai svarbių kultūros objektų, pavaizduoti ir Aušros Vartų atvaizdą, Lietuvoje viršų paėmė piktos nuotaikos: „jie nori pagrobti mūsų simbolį“. Tokią nuomonę ištransliavo net užsienio reikalų ministras ir premjeras. Ar tikrai elgiamės kaip atvira visuomenė?

Na, atsirastų tas atvaizdas ant lenkiškų pasų ir kaip Lietuva dėl to nukentėtų? Būtų įžeista Lietuvos savigarba? Ar taip Rzeczpospolita Polska įgytų teisę aneksuoti Vilnių? O gal atvirkščiai, tai būtų gera reklama miestui, kuris, pasirodo, turi tokių kultūros vertybių, kurios žinomos ir įdomios ne tik mūsų parapijoje?

Dominuojančios kultūros šalys, tokios kaip JAV ar Jungtinė Karalystė, visiškai neišgyvena, kaip neleisti niekam savintis savo simbolių. Priešingai, jos eksportuoja ir platina viską, kas yra susiję su jų šalimis. Kuo plačiau bus kalbama apie jų istoriją, apie jų lyderius, apie jų simbolius (net ir neigiamai ar kontraversiškai), taip tik stiprinama kultūrinė galia. Ar kas nors Jungtinėse Valstijose jaudinasi, kad kinai jų vėliavą klijuoja ant marškinėlių, kojinių, apatinių kelnaičių ir visa tai plačiai pardavinėja pasaulyje? Ar gali būti geresnė reklama ir pripažinimas valstybei? O juk niekas nepaneigs, kad vėliava su žvaigždutėmis yra JAV nacionalinis simbolis. Ir labai svarbus šaliai, nepaisant, kad tas atvaizdas puikuojasi ant kokio nors afrikiečio taksisto kepuraitės Ganoje.

Kas bijo, kad Baltarusija „pasisavins“ „mūsų“ istoriją?

Dar viena tema, kalbant apie Lietuvos įvaizdį, yra Lietuvos santykis su savo istorija. Net įžymūs istorikai nenori girdėti ir matyti, kad nėra tik Lietuvos istorijos, o yra bendras kontekstas. Buvo toks kunigaikštis Vytautas ir jis svarbus visam regionui, ne tik Lietuvai, tačiau būtinai svarbu įrodyti, kad Vytautas yra tik Lietuvos Respublikos nuosavybė ir, šiukštu, su Baltarusija nėra nieko bendro. Ar mes pasitikime savo valstybe ir jos legitimumu, jeigu Gardine paminklas Vytautui mums kelia neigiamas asociacijas?

Jeigu „jie“ pasisavins „mūsų“ istoriją, tai tapsime mažiau valstybė? Anglijos karalienė Elžbieta jau seniai nėra tik Anglijos karalienė, apie ją statomi filmai visame pasaulyje, jos atvaizdai populiarūs visuose žemynuose, o kokia nors ceremonija iš Bekingemo rūmų transliuojama tiesiogiai per lietuvišką televiziją. Ar anglai dėl to jaudinasi?

Jeigu baltarusiai savo valstybės šaknis kildins iš LDK, o savo herbu laikys Vytį, tai niekaip nepaveiks Lietuvos Respublikos. Kam pykti ir baisėtis tuo? Gal geriau atvirkščiai, pasidžiaugti bendra istorija, bendru palikimu ir didžiuotis tuo. Vietoj to, kad dejuotume apie baltarusių „klastojamą istoriją“, gal paskatinkime kaimynus: siabry, atsikvošėkit ir atsiribokit nuo primesto sovietinių balvonų garbinimo ir kartu atraskime mūsų bendrą istoriją?

Remigijus Zolubas, Liberalų sąjūdžio Birštono skyriaus pirmininkas