Ronaldas Reiganas yra pasakęs: ,,nebijokime matyti tai, ką matome”. Taigi kviečiu tai ir padaryti – nepabijokime matyti tai, ką iš tikrųjų matome: tiesiogiai išrinktas Vilniaus meras Remigijus Šimašius jau kurį laiką dirba mažumos sąlygomis. Paradoksalu, bet reikšmingiausios opozicinės frakcijos vaidmenį čia prisiėmė Vilniaus konservatoriai, su kuriais kadencijos pradžioje sudarėme koaliciją.
Praėjusios savaitės Vilniaus miesto tarybos sprendimas yra vienas įspūdingesnių pastarojo meto įvykių puokštėje. Dėl atsakingesnio biudžeto vykdymo atsirado šiek tiek laisvų lėšų – 6.5 mln. eurų, kuriuos reikėjo paskirstyti. Didžioji dalis jų atiteko švietimui, kita turėjo atitekti miesto tvarkymui. Tačiau suvienijus jėgas Vilniaus konservatoriams, A. Zuoko ,,Lietuvos laisvės sąjungai” ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijai, 1 mln. eurų iš miesto tvarkymo buvo ,,permesta” į krepšinio ir futbolo klubus. Nežinau – ar sportininkų atlyginimams, ar šokėjų apatiniams, kaip daug kas juokauja, – tai ne tiek jau svarbu.
Remti ar neremti miestui sporto klubus yra atskiras klausimas. Vilniaus miestas dar iki čia aptarto milijono šiais metais jau buvo paskyręs paramą Vilniaus ,,Lietuvos Rytui” – 1 mln. 158 tūkst. eurų bei Vilniaus ,,Žalgiriui” – apie 870 tūkst. eurų. Tokios paramos tikslas buvo ne tik remti profesionalų sportą, bet ir įpareigoti klubus 20 proc. šios paramos sumos skirti vaikų ir jaunimo sporto veikloms. Dabar gi netikėtai iš miesto tvarkymo (šaligatvių, gatvių, želdinių priežiūros) paskirtos lėšos sporto klubams buvo suteiktos be jokių kriterijų. Ne veltui tai sukėlė abejonių ir Konkurencijos tarybai.
Taigi matykime tai, ką matome: šiuo metu yra daroma viskas, kad sutaupomi miesto resursai būtų taškomi ne ten, kur šiandien miestui labiausiai reikia. Tam klausimui sudaromos neįtikėtinos sąjungos.
Atsitraukus nuo šio konkretaus atvejo, prasminga plačiau pažvelgti į tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje Vilniaus klausimu. Sostinė šiandien vystosi ir auga iki šiol neregėtais tempais. Miestų analitikai prognozuoja, kad neilgoje perspektyvoje aplenksime Rygą. Tačiau su kitų šalių sostinėmis palyginti nedidelis mūsų miesto biudžetas ir ilgą laiką neatnaujinta miesto infrastruktūra sunkiai tempia. Priminsiu, kad miesto gyventojų sumokamų mokesčių Vilniuje lieka 46 proc. Visa kita – keliauja į pagalbą kitiems miestams.
Tačiau užuot susitelkę dėl Vilniaus ir Lietuvos, mes iš politikų girdime piktdžiugą: kaip jiems ,,gražu, kad griūva Gedimino kalnas”, kaip reikia iš Vilniaus ,,dar daugiau paimti”, o iš kai kurių sostinės politikų matome anksčiau aptartas resursų švaistymo iniciatyvas. Atsiprašau, ponios ir ponai, bet taip nekęsti savo sostinės reikia sugebėti.
Dažnai girdime, kad ,,Vilnius kaltas” dėl to, jog Lietuvoje nematome proveržio kai kuriuose (ne visuose) regionuose. Suprantu, kad tokį požiūrį lemia faktas, jog nacionalinės valdžios institucijos yra įsikūrusios Vilniuje. Taigi kartais norima pasakyti ,,kalta valdžia”, bet pasakoma ,,kaltas Vilnius” ir tai įveda tam tikros painiavos, nors sostinė neretai nukenčia nuo centralizuotų nacionalinės valdžios sprendimų ne ką mažiau nei regionai.
JAV ypatingai populiarus skaitinys jau pusę amžiaus yra Ayn Rand ,,Atlas Shrugged”. Kai kas sako, kad ši knyga pagal populiarumą JAV nusileidžia tik Biblijai. Čia Ayn Rand aprašo situaciją, kai visi kuriantys ir dirbantys žmonės vieną dieną pasako ,,gana” ir išeina streikuoti – tiesiog nustoja kurti ir dirbti. Pasaulis patiria sukrėtimą ir yra pasmerkiamas stagnacijai.
Nejaugi vilniečiai pagal Ayn Rand pavyzdį turi nustoti vieną kartą eiti į darbus, turi nustoti sunkiai dirbti, mokytis, kurti, išeiti į gatves streikuoti tam, kad visi, kas keiksnoja Vilnių, pamatytų tikrąją šio sunkaus darbo ir kūrybos prasmę? Kad pamatytų sukrėstą ir stagnuojančią valstybę?
Mūsų nedidelėje šalyje skirstymas į ,,Vilnių” ir ,,kitus” yra niekur nevedanti ir apskritai labai liūdna praktika, naudinga tik tiems, kas nori matyti susiskaldžiusią Lietuvą. Lietuva visada bus Vilniaus reikalas, o Vilnius visada bus Lietuvos reikalas – tai neatskiriami dalykai.